Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.Renginį vedusi tautodailininkų kuratorė Jolanta Miltenė kalbėjo, kad Plungės kultūros centre dirba jau 10 metų, per tą laiką kuravo ne vieną L. Černiausko parodą. Ir galinti drąsiai pasakyti, kad jo tapybos braižas keičiasi, paveiksluose – vis daugiau šviesos ir saulės. Net ir tuose, kurie nutapyti tamsiu koloritu, galima įžiūrėti kelias saulės nušviestas detales.
O Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis L. Černiauską pavadino vienu produktyviausių ir įdomiausių Plungės krašto menininkų.
„Mes nesam tokie turtingi, kad galėtume ant kiekvieno kampo rasti po tokį talentingą žmogų, – šmaikščiai kalbėjo įstaigos vadovas. – Ką galima padaryti per 60 metų? Turbūt daug, bet svarbiausia, kad per tą laiką jūs tapot svarbia Plungės krašto istorijos dalimi. Ačiū jums, kad kuriat ir kad rodot savo darbus. Linkiu, kad dar ilgai nesupyktumėt ant teptuko ir vis žaistumėt su juo, ieškotumėt naujų formų, idėjų“.
Prie sveikinimų prisidėjo ir meras Audrius Klišonis, akcentavęs, kad gebėjimas kurti yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Ir pridūręs, kad parodos autorius tiek iš pirmo, tiek iš antro žvilgsnio atrodo laimingas, gyvenimu patenkintas. Ir dėl to, žinoma, „kalta“ neblėstanti jo kūrybinė ugnelė.
Renginio metu perskaityta ištrauka iš Tomo Kregždės parašytos anotacijos apie L. Černiauską. Joje eseistas rašo, kad kultūra gimsta ne tik didmiesčiuose, bet ir ten, kur žmogus turi laiko stebėti.
Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.Akivaizdu, kad L. Černiausko gyvenamuose Babrungėnuose, stūksančiuose prie kelio į Žemaitijos perlu vadinamus Platelius, galimybių stebėti ir stebėtis gamta yra apstu. Vis tik parodoje eksponuojamuose jo paveiksluose matome ne tik gamtos, bet ir miesto vaizdus.
Pats autorius papasakojo buvęs miesto vaikas. Gimė ir užaugo Plungėje. 16-os pradėjo dirbti liaudies gaminių kūrybos įmonėje „Minija“, ten drožė suvenyrus. Bandė stoti į Dailės institutą, bet nesėkmingai. Vėliau mėgino mokytis Šiauliuose, nepatiko. Atėjo metas keliauti į tarnybą sovietinėje armijoje. Buvo nukreiptas tarnauti į Rygą, ten greitai pastebėti jo meniniai gabumai, paskirtas dirbti dailininku.
Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.Po armijos L. Černiauskas Kauno technikume baigė dailininkų ir dekoratorių mokslus, po jų grįžo dirbti į „Miniją“ Plungėje – etalonų kūrėju. O 1989 metais nusipirko griūvantį Babrungėnų malūną. Jis tada priklausė Didvyčių kolūkiui, bet reikėjo vykti į Vilnių, pas kultūros ministrą, prašyti leidimo pirkti. Leidimas buvo duotas, sandoris įvyko.
„O tada jau 7-erius metus buvo parduotos visos mano vasaros. Kažkiek atstačiau, stengiausi viską daryti senoviškai, taip, kaip buvo. Nors kažkas atvažiavęs bandė paprotinti, sakė: „Durniau, dėk parketą ir daryk restoraną, turėsi pinigėlių.“ Bet ne, tiek grindys, durys, pečius yra palikti anų metų.“
Menininkas apžvelgė ir nueitą kūrybinį kelią, prisiminė su bendraminčiais suburtą dailininkų grupę 3+, bendras parodas su Klaipėdoje susikūrusia Žemaičių dailininkų sąjunga, taip pat savo individualias, kurių skaičiavo iki 100, o tada pametė skaičių.
Parodos pristatymo metu nuskambėjo ir ne viena šmaikšti istorija. L. Černiauskas papasakojo, kaip kartą atvykusi grupelė naftininkų iš Rusijos nupirko 7 ar 8 jo paveikslus ir sumokėjo doleriais ir kaip tuos dolerius „suvalgė“ malūnas. Dar vienas įsiminęs nutikimas – kaip atvažiavęs žmogelis užsisakė trijų metrų ilgio Platelių panoramą. Ją nutapęs L. Černiauskas išsiuntė į JAV.
Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.Nuošaly neliko ir trečią šimtmetį skaičiuojantis menininko puoselėjamas malūnas. L. Černiauskas kalbėjo: „Pirkau jį prieš pačią nepriklausomybės aušrą. Prisimenu, kaip iš Plungės tankai į Latviją važiavo pro Babrungėnus, drebėjo visas malūnas. Ir dabar dreba, kai sunkiasvorės mašinos važiuoja.“
Dukra Viktorija parodos pristatymo metu prisiminė tėtį tapantį mačiusi nuo mažų dienų, nors ne visada galėjusi suprasti, kas tuose paveiksluose vaizduojama. Moteris pasidžiaugė, kad tėtis nenustoja tapyti, ir prisipažino, kad toje paveikslų gausoje jos pačios portreto nėra. „Mes užduosim namų darbus menininkui – nutapyti dukrą“, – juokavo J. Miltenė.
Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.O pats menininkas pasidžiaugė, kad į parodos atidarymą susirinko ne tik šeimos nariai ir giminaičiai, bet ir bičiuliai, buvę kolegos, vaikystės draugai. Pastarieji juokavo, kad Leonardas buvo meniškas nuo pat jaunų dienų. „Mes futbolą žaisdavom, o jis piešdavo šalia aikštės atsisėdęs“, – juokavo bičiuliai.










































Parašykite komentarą