Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Ren­gi­nį ve­du­si tau­to­dai­li­nin­kų ku­ra­to­rė Jo­lan­ta Mil­te­nė kal­bė­jo, kad Plun­gės kul­tū­ros cent­re dir­ba jau 10 me­tų, per tą lai­ką ku­ra­vo ne vie­ną L. Čer­niaus­ko pa­ro­dą. Ir ga­lin­ti drą­siai pa­sa­ky­ti, kad jo ta­py­bos brai­žas kei­čia­si, pa­veiks­luo­se – vis dau­giau švie­sos ir sau­lės. Net ir tuo­se, ku­rie nu­ta­py­ti tam­siu ko­lo­ri­tu, ga­li­ma įžiū­rė­ti ke­lias sau­lės nu­švies­tas de­ta­les.

O Plun­gės kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rius Ro­mas Ma­tu­lis L. Čer­niaus­ką pa­va­di­no vie­nu pro­duk­ty­viau­sių ir įdo­miau­sių Plun­gės kraš­to me­ni­nin­kų.

„Mes ne­sam to­kie tur­tin­gi, kad ga­lė­tu­me ant kiek­vie­no kam­po ras­ti po to­kį ta­len­tin­gą žmo­gų, – šmaikš­čiai kal­bė­jo įstai­gos va­do­vas. – Ką ga­li­ma pa­da­ry­ti per 60 me­tų? Tur­būt daug, bet svar­biau­sia, kad per tą lai­ką jūs ta­pot svar­bia Plun­gės kraš­to is­to­ri­jos da­li­mi. Ačiū jums, kad ku­riat ir kad ro­dot sa­vo dar­bus. Lin­kiu, kad dar il­gai ne­su­pyk­tu­mėt ant tep­tu­ko ir vis žais­tu­mėt su juo, ieš­ko­tu­mėt nau­jų for­mų, idė­jų“.

Prie svei­ki­ni­mų pri­si­dė­jo ir me­ras Aud­rius Kli­šo­nis, ak­cen­ta­vęs, kad ge­bė­ji­mas kur­ti yra vie­nas di­džiau­sių gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mų. Ir pri­dū­ręs, kad pa­ro­dos au­to­rius tiek iš pir­mo, tiek iš ant­ro žvilgs­nio at­ro­do lai­min­gas, gy­ve­ni­mu pa­ten­kin­tas. Ir dėl to, ži­no­ma, „kal­ta“ ne­blės­tan­ti jo kū­ry­bi­nė ug­ne­lė.

Ren­gi­nio me­tu per­skai­ty­ta iš­trau­ka iš To­mo Kregž­dės pa­ra­šy­tos ano­ta­ci­jos apie L. Čer­niaus­ką. Jo­je eseis­tas ra­šo, kad kul­tū­ra gims­ta ne tik did­mies­čiuo­se, bet ir ten, kur žmo­gus tu­ri lai­ko ste­bė­ti.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Aki­vaiz­du, kad L. Čer­niaus­ko gy­ve­na­muo­se Bab­run­gė­nuo­se, stūk­san­čiuo­se prie ke­lio į Že­mai­ti­jos per­lu va­di­na­mus Pla­te­lius, ga­li­my­bių ste­bė­ti ir ste­bė­tis gam­ta yra ap­stu. Vis tik pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­muo­se jo pa­veiks­luo­se ma­to­me ne tik gam­tos, bet ir mies­to vaiz­dus.

Pats au­to­rius pa­pa­sa­ko­jo bu­vęs mies­to vai­kas. Gi­mė ir užau­go Plun­gė­je. 16-os pra­dė­jo dirb­ti liau­dies ga­mi­nių kū­ry­bos įmo­nė­je „Mi­ni­ja“, ten dro­žė su­ve­ny­rus. Ban­dė sto­ti į Dai­lės ins­ti­tu­tą, bet ne­sėk­min­gai. Vė­liau mė­gi­no mo­ky­tis Šiau­liuo­se, ne­pa­ti­ko. Atė­jo me­tas ke­liau­ti į tar­ny­bą so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je. Bu­vo nu­kreip­tas tar­nau­ti į Ry­gą, ten grei­tai pa­ste­bė­ti jo me­ni­niai ga­bu­mai, pa­skir­tas dirb­ti dai­li­nin­ku.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Po ar­mi­jos L. Čer­niaus­kas Kau­no tech­ni­ku­me bai­gė dai­li­nin­kų ir de­ko­ra­to­rių moks­lus, po jų grį­žo dirb­ti į „Mi­ni­ją“ Plun­gė­je – eta­lo­nų kū­rė­ju. O 1989 me­tais nu­si­pir­ko griū­van­tį Bab­run­gė­nų ma­lū­ną. Jis ta­da pri­klau­sė Did­vy­čių ko­lū­kiui, bet rei­kė­jo vyk­ti į Vil­nių, pas kul­tū­ros mi­nist­rą, pra­šy­ti lei­di­mo pirk­ti. Lei­di­mas bu­vo duo­tas, san­do­ris įvy­ko.

„O ta­da jau 7-erius me­tus bu­vo par­duo­tos vi­sos ma­no va­sa­ros. Kaž­kiek at­sta­čiau, sten­giau­si vis­ką da­ry­ti se­no­viš­kai, taip, kaip bu­vo. Nors kaž­kas at­va­žia­vęs ban­dė pa­pro­tin­ti, sa­kė: „Dur­niau, dėk par­ke­tą ir da­ryk res­to­ra­ną, tu­rė­si pi­ni­gė­lių.“ Bet ne, tiek grin­dys, du­rys, pe­čius yra pa­lik­ti anų me­tų.“

Me­ni­nin­kas ap­žvel­gė ir nuei­tą kū­ry­bi­nį ke­lią, pri­si­mi­nė su bend­ra­min­čiais su­bur­tą dai­li­nin­kų gru­pę 3+, bend­ras pa­ro­das su Klai­pė­do­je su­si­kū­ru­sia Že­mai­čių dai­li­nin­kų są­jun­ga, taip pat sa­vo in­di­vi­dua­lias, ku­rių skai­čia­vo iki 100, o ta­da pa­me­tė skai­čių.

Pa­ro­dos pri­sta­ty­mo me­tu nu­skam­bė­jo ir ne vie­na šmaikš­ti is­to­ri­ja. L. Čer­niaus­kas pa­pa­sa­ko­jo, kaip kar­tą at­vy­ku­si gru­pe­lė naf­ti­nin­kų iš Ru­si­jos nu­pir­ko 7 ar 8 jo pa­veiks­lus ir su­mo­kė­jo do­le­riais ir kaip tuos do­le­rius „su­val­gė“ ma­lū­nas. Dar vie­nas įsi­mi­nęs nu­ti­ki­mas – kaip at­va­žia­vęs žmo­ge­lis už­si­sa­kė tri­jų met­rų il­gio Pla­te­lių pa­no­ra­mą. Ją nu­ta­pęs L. Čer­niaus­kas iš­siun­tė į JAV.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Nuo­ša­ly ne­li­ko ir tre­čią šimt­me­tį skai­čiuo­jan­tis me­ni­nin­ko puo­se­lė­ja­mas ma­lū­nas. L. Čer­niaus­kas kal­bė­jo: „Pir­kau jį prieš pa­čią ne­prik­lau­so­my­bės auš­rą. Pri­si­me­nu, kaip iš Plun­gės tan­kai į Lat­vi­ją va­žia­vo pro Bab­run­gė­nus, dre­bė­jo vi­sas ma­lū­nas. Ir da­bar dre­ba, kai sun­kias­vo­rės ma­ši­nos va­žiuo­ja.“

Duk­ra Vik­to­ri­ja pa­ro­dos pri­sta­ty­mo me­tu pri­si­mi­nė tė­tį ta­pan­tį ma­čiu­si nuo ma­žų die­nų, nors ne vi­sa­da ga­lė­ju­si su­pras­ti, kas tuo­se pa­veiks­luo­se vaiz­duo­ja­ma. Mo­te­ris pa­si­džiau­gė, kad tė­tis ne­nus­to­ja ta­py­ti, ir pri­si­pa­ži­no, kad to­je pa­veiks­lų gau­so­je jos pa­čios po­rtre­to nė­ra. „Mes už­duo­sim na­mų dar­bus me­ni­nin­kui – nu­ta­py­ti duk­rą“, – juo­ka­vo J. Mil­te­nė.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

O pa­ts me­ni­nin­kas pa­si­džiau­gė, kad į pa­ro­dos ati­da­ry­mą su­si­rin­ko ne tik šei­mos na­riai ir gi­mi­nai­čiai, bet ir bi­čiu­liai, bu­vę ko­le­gos, vai­kys­tės drau­gai. Pas­ta­rie­ji juo­ka­vo, kad Leo­nar­das bu­vo me­niš­kas nuo pat jau­nų die­nų. „Mes fut­bo­lą žais­da­vom, o jis pieš­da­vo ša­lia aikš­tės at­si­sė­dęs“, – juo­ka­vo bi­čiu­liai.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 10 000 Eur.