Magnific nuotr.

Tai žo­dis, pla­čiai var­to­ja­mas po­li­ti­niuo­se ku­lua­ruo­se, ne­re­tai gir­di­mas ir sa­vi­val­dy­bių bei mi­nis­te­ri­jų ko­ri­do­riuo­se. Su­si­mąs­čiau, ko­dėl jis toks daž­nas, iš lū­pų sun­kiai iš­gu­ja­mas.

„Įsi­sa­vi­ni­mas“ kaip tas jū­ri­nis ere­lis virš Pla­te­lių eže­ro, skra­jo­ja nie­kie­no ne­truk­do­mas pa­ts sau. Kai ku­riuo­se šio žo­džio aiš­ki­ni­muo­se jis gre­ti­na­mas su ter­mi­nu „pa­si­sa­vin­ti“. Įdo­mu. Jei­gu kas iš po­li­ti­kų kal­ba apie vals­ty­bės ar sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to lė­šų įsi­sa­vi­ni­mą, gal iš tik­rų­jų gal­vo­je tu­ri „pa­si­sa­vi­ni­mą“?! Net nu­pur­tė…

No­rė­tų­si, kad vie­šie­ji fi­nan­sai bū­tų nau­do­ja­mi pra­smin­giems dar­bams. Pa­vyz­džiui, ke­lių pro­gra­mos lė­šos bū­tų ne įsi­sa­vi­na­mos, o tiks­lin­gai pa­nau­do­ja­mos pa­gal pa­skir­tį ke­liui su­re­mon­tuo­ti ar nu­ties­ti.

Bet gal per daug gi­liai kaps­tau? Gal „įsi­sa­vi­ni­mas“ – tik tech­ni­nis ter­mi­nas, ne­tu­rin­tis nie­ko bend­ro su „pa­si­sa­vi­ni­mu“? Ti­kiu, kad ša­lį ir sa­vi­val­dy­bes val­do są­ži­nin­gi ša­lies pi­lie­čiai ir jie ne­tu­ri jo­kių ne­do­rų kės­lų.

Tik tas mie­las žo­de­lis (o gal ir jo pra­smė) taip gi­liai į „skū­rą“ įau­gęs, kad be rim­tos chi­rur­gi­nės ope­ra­ci­jos su pil­na nar­ko­ze jo ne­pa­vyks iš­lup­ti. Pa­žiū­rė­ki­te pa­tys, kiek me­tų žmo­ni­ja vis „įsi­sa­vi­na“ nau­jas že­mes, gam­tos iš­tek­lius. Vis sa­vi­na, įsi­sa­vi­na, pa­si­sa­vi­na.

Kaip bū­tų šau­nu, jei vie­ną die­ną liau­tu­mė­mės „įsi­sa­vin­ti“ gam­tą kaip tuos vie­šuo­sius fi­nan­sus ir im­tu­me veik­ti su ja kar­tu, nau­do­da­mi vie­nas ki­to ge­riau­sias sa­vy­bes ir ypa­ty­bes to­bu­les­nei atei­čiai kur­ti. Gal pra­dė­ję po tru­pu­tį „įsi­sa­vin­ti“ gam­tos pa­ži­ni­mą, jos iš­min­tį, su­ras­tu­me bend­ra­kū­ros su gam­ta lai­mę?

Pra­dė­ki­me nuo vi­sų mū­sų į vie­ną krū­vą su­dė­tų fi­nan­sų. Im­ki­me, po ga­lais, šias gė­ry­bes nau­do­ti kaip prie­mo­nę dar­bams at­lik­ti. O įsi­sa­vi­nę pa­nau­do­ji­mo, kū­ri­mo kul­tū­rą, gal ir vei­ki­mui kar­tu su gam­ta lai­ko at­ra­si­me.

Ramūnas LYDIS