Magnific nuotr.Tai žodis, plačiai vartojamas politiniuose kuluaruose, neretai girdimas ir savivaldybių bei ministerijų koridoriuose. Susimąsčiau, kodėl jis toks dažnas, iš lūpų sunkiai išgujamas.
„Įsisavinimas“ kaip tas jūrinis erelis virš Platelių ežero, skrajoja niekieno netrukdomas pats sau. Kai kuriuose šio žodžio aiškinimuose jis gretinamas su terminu „pasisavinti“. Įdomu. Jeigu kas iš politikų kalba apie valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų įsisavinimą, gal iš tikrųjų galvoje turi „pasisavinimą“?! Net nupurtė…
Norėtųsi, kad viešieji finansai būtų naudojami prasmingiems darbams. Pavyzdžiui, kelių programos lėšos būtų ne įsisavinamos, o tikslingai panaudojamos pagal paskirtį keliui suremontuoti ar nutiesti.
Bet gal per daug giliai kapstau? Gal „įsisavinimas“ – tik techninis terminas, neturintis nieko bendro su „pasisavinimu“? Tikiu, kad šalį ir savivaldybes valdo sąžiningi šalies piliečiai ir jie neturi jokių nedorų kėslų.
Tik tas mielas žodelis (o gal ir jo prasmė) taip giliai į „skūrą“ įaugęs, kad be rimtos chirurginės operacijos su pilna narkoze jo nepavyks išlupti. Pažiūrėkite patys, kiek metų žmonija vis „įsisavina“ naujas žemes, gamtos išteklius. Vis savina, įsisavina, pasisavina.
Kaip būtų šaunu, jei vieną dieną liautumėmės „įsisavinti“ gamtą kaip tuos viešuosius finansus ir imtume veikti su ja kartu, naudodami vienas kito geriausias savybes ir ypatybes tobulesnei ateičiai kurti. Gal pradėję po truputį „įsisavinti“ gamtos pažinimą, jos išmintį, surastume bendrakūros su gamta laimę?
Pradėkime nuo visų mūsų į vieną krūvą sudėtų finansų. Imkime, po galais, šias gėrybes naudoti kaip priemonę darbams atlikti. O įsisavinę panaudojimo, kūrimo kultūrą, gal ir veikimui kartu su gamta laiko atrasime.
Ramūnas LYDIS














































Parašykite komentarą