Taip bū­tų ga­li­ma pa­šmaikš­tau­ti pa­si­klau­sius me­džio­to­jų bū­re­lio „Ąžuo­las“, me­džio­jan­čio Ku­lių se­niū­ni­jos Di­džių­jų Mos­tai­čių ir Mi­žui­kių miš­kuo­se, dar liau­diš­kai Pek­li­nės miš­kais va­di­na­muo­se, na­rių konf­lik­to. Ne­su­ta­ri­mų bū­ta ir anks­čiau, bet kant­ry­bės tau­rę per­pil­dė vie­nas pa­ties­tas el­nias.

Vi­sa ši is­to­ri­ja gal ir ne­bū­tų paaiš­kė­ju­si, jei ne Klai­pė­dos apy­lin­kės teis­mo Plun­gės rū­muo­se pra­dė­ta nag­ri­nė­ti ad­mi­nist­ra­ci­nė by­la, t. y. A. T. skun­das dėl Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to su­ra­šy­to nu­ta­ri­mo.

„Jis bu­vęs ap­lin­ko­sau­gi­nin­kas. Jau­čia­si aukš­čiau už Die­vą. Gir­di­me, kad jau lyg ir „iš­si­var­tė“. Jei teis­mas pri­pa­žins kal­tu, tu­rė­si­me tei­sę pa­ša­lin­ti iš bū­re­lio. O da­bar ne­tu­ri­me pa­grin­do. Jis kaip bu­vęs ap­lin­ko­sau­gi­nin­kas ži­no vi­so­kių įsta­ty­mo spra­gų, ku­rias ga­li­ma apei­ti“, – to­kius nuo­gąs­ta­vi­mus iš­gir­do­me iš to pa­ties me­džio­to­jų bū­re­lio na­rio D. S. lū­pų.

Pap­ra­šy­tas pa­pa­sa­ko­ti de­ta­liau vy­ras sa­kė, kad nors A. T. ir nė­ra vie­ti­nis, į me­džio­to­jų bū­re­lį jis bu­vo priim­tas, nes čia jo tė­viš­kė, miš­kai, įei­nan­tys į bū­re­lio me­džiok­lės plo­tus, tad kaip ir tu­ri tei­sę juo­se me­džio­ti. „Kai tik priė­mė, ir pra­si­dė­jo. Tas žmo­gus nė su vie­nu ne­si­skai­to. Jau ir į me­džiok­lę ne­si­no­ri va­žiuo­ti, jei jis yra“, – pri­dū­rė D. S.

Ta­čiau kant­ry­bės tau­rę, anot vy­ro, per­pil­dė dar praė­ju­siais me­tais nu­ti­kęs vie­nas įvy­kis. Per­nai rugp­jū­čio ar rug­sė­jo pa­bai­go­je vy­ko me­džiok­lė. Jo­je da­ly­va­vo ir A. T. Skam­bi­nu­sio­jo žo­džiais ta­riant, me­džiok­lės tai­syk­lė­se nu­ro­do­ma, kad po sau­lė­ly­džio ne­ga­li­ma me­džio­ti el­nių. „21.10 val. jau bu­vo­me nu­šo­vę el­nią ir pla­na­vo­me grįž­ti į me­džio­to­jų na­me­lį jo iš­da­ri­nė­ti. A. T. pa­sa­kė dar pa­si­lik­sian­tis. Gal 22.20 val. jis pa­skam­bi­no ir pa­sa­kė, kad jam rei­kia prie­ka­bė­lės par­vež­ti dar vie­nam el­niui“, – pri­si­mi­nė vy­ras.

Anot D. S., to­kiu me­tu su­me­džio­ti žvė­rį be nak­ti­nės op­ti­kos neį­ma­no­ma. Tie­sa, me­džiok­lės tai­syk­lė­se nu­ma­ty­ta, jog su nak­ti­ne op­ti­ka lei­džia­ma me­džio­ti šer­nus, la­pes, man­gu­tus, pa­pras­tuo­sius meš­kė­nus, ka­na­di­nes au­di­nes, nu­tri­jas ir on­dat­ras. Ta­čiau drau­džia­ma ki­tus gy­vū­nus. Tarp jų – ir el­niai, brie­džiai, stir­nos.

„Neap­si­ken­čiau to­kio sa­vi­va­lia­vi­mo ir pra­ne­šiau apie ga­li­mai ne­tei­sė­tai su­me­džio­tą gy­vū­ną“, – ne­slė­pė bū­re­lio na­rys.

Skun­dė­si vy­ras ir tuo, kad ko­le­ga me­džio­to­jas jau ir anks­čiau ne­si­lai­kė su­si­ta­ri­mų. Tar­kim, kad ir šio. Kai bū­re­liai ga­lė­da­vo su­me­džio­ti po ke­lis el­nius, tai ne­ra­šy­ta tai­syk­lė – jei su­me­džio­jai vie­ną, dau­giau ne­me­džio­ji, lei­di tą da­ry­ti ki­tiems. „Jam pa­sa­ky­da­vai, jis su­tik­da­vo, bet vie­nas pa­ts po ke­tu­ris pa­ties­da­vo“, – dės­tė D. S.

Grįž­tant prie pa­ties­to­jo el­nio, D. S. įsi­ti­ki­ni­mu, A. T. jį nu­šo­vė nau­do­da­mas nak­ti­nę op­ti­ką. „Aiš­ku, jis iš­si­su­ki­nė­jo, kad šo­vė „nuo vamz­džio“, bet tą va­ka­rą bu­vo rū­kas, ką ir me­teo­ro­lo­gai pa­tvir­ti­no, tai ne­są­mo­nė, kad ga­lė­jo nu­šau­ti. Ma­to­mu­mas blo­gas. Kaip jis iš­drį­so ri­zi­kuo­ti, o kas, jei ten bū­tų pa­si­tai­kęs žmo­gus?“ – kal­bė­jo bū­re­lio na­rys.

Į vi­są šį rei­ka­lą įsi­trau­kė Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tas. At­li­kęs sa­vo ty­ri­mą de­par­ta­men­tas A. T. su­ra­šė nu­ta­ri­mą dėl ne­tei­sė­tai su­me­džio­to el­nio, t. y. kad jis su­me­džio­tas nau­do­jant ne­leis­ti­nas prie­mo­nes. Ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai gam­tai pa­da­ry­tą ža­lą įver­ti­no 9 000 eu­rų. Be to, A. T. skir­ta 1 150 eu­rų bau­da. Jei teis­mas pri­pa­žins me­džio­to­jo kal­tę, iš jo ga­li bū­ti kon­fis­kuo­tas gink­las ir 4 me­tams atim­ta tei­sė me­džio­ti.

Kaip ir mi­nė­ta, rug­sė­jo pa­bai­go­je Klai­pė­dos apy­lin­kės teis­mo Plun­gės rū­muo­se vy­ko by­los nag­ri­nė­ji­mas, tad sa­vo nuo­mo­nę dėl mes­tų kal­ti­ni­mų iš­reiš­kė ir A. T. Jo tei­gi­mu, el­nias bu­vo su­me­džio­tas tei­sė­tai, vi­si do­ku­men­tai bu­vo už­pil­dy­ti kaip pri­klau­so pa­gal tai­syk­les ir jo­kių drau­džia­mų įran­kių nau­do­ja­ma ne­bu­vo. „Pa­sik­vie­čiau ki­tus me­džio­to­jus, vi­si man pa­dė­jo, ge­ra­no­riš­kai pa­si­da­li­jo­me“, – sa­kė vy­ras. A. T. įsi­ti­ki­ni­mu, šie ne­ma­lo­nu­mai iš anks­tes­nių jo ne­su­ta­ri­mų su D. S. Tie­sa, kas įvy­ko anks­čiau, vy­ras neatsk­lei­dė.

A. T. gy­nė­jas ko­men­ta­vo, kad esą D. S. nei el­nią ma­tė, nei ži­no, kaip jis bu­vo su­me­džio­tas. „Jis ži­no, kad tas el­nias bu­vo par­vež­tas į bū­re­lį, kur ki­ti do­ro­jo ki­tą el­nią. Tam pa­čiam as­me­niui tą pa­tį va­ka­rą, 22.30 val., bu­vo su­ra­šy­tas ad­mi­nist­ra­ci­nio nu­si­žen­gi­mo pro­to­ko­las už vie­šo­sios tvar­kos pa­žei­di­mą, kad kei­kė ma­no klien­tą. Bu­vo nu­baus­tas ir su­mo­kė­jo bau­dą“, – kal­bė­jo ad­vo­ka­tas.

Kas šio­je is­to­ri­jo­je tei­sus, spręs­ti ne­siim­si­me, nes ne­kal­tu­mo pre­zump­ci­ja by­lo­ja, kad kol teis­mas neį­ro­dė prie­šin­gai, as­muo lai­ko­mas ne­kal­tu. Tie­sa, klau­san­tis tiek vie­nos, tiek ki­tos pu­sės per­ša­si min­tis, kad daug pro­ble­mų iš­spren­džia­ma, jei tik kal­ba­ma­si.