Dalios MAČIUITIENĖS asmeninio albumo nuotr.Kai mėgsti keliauti ir skaityti
Kadangi viskas prasidėjo nuo skaitančių moterų klubo, pirmiausia teiravomės plungiškės, kaip ji tapo šio klubo nare. Vystant šeimos verslą, laiko visokiom „užklasinėms“ veikloms, regis, turėtų likti tik zuikio ašaros, tačiau Dalia skuba sugriauti šį mitą. Ji pasakojo visada buvusi aktyvi ir nenusėdinti vietoje, kartą subūrusi kelias drauges leidosi į dviračių žygį po gražiausias rajono apylinkes. Visą žygį aprašė ir paskelbė socialiniame tinkle ir taip sulaukė nemažo susidomėjimo.
Pamačiusi Dalios įrašus, su ja susisiekė skaitančių moterų klubo vadovė Raimonda Bieliauskienė ir pakvietė prisijungti prie klubo veiklos. Klubas intensyviai keliauja po literatūrines vietas, o pati Dalia mėgsta ir keliauti, ir skaityti, tad tokio pasiūlymo negalėjo nepriimti.
Dalios MAČIUITIENĖS asmeninio albumo nuotr.Lygiai taip pat su dideliu entuziazmu priėmė žinią, kad klubas užsirašė dalyvauti nacionaliniame judumo iššūkyje. Užsiregistravusios nevyriausybinių organizacijų kategorijoje, skaitančios moterys subūrė apie šimto žmonių komandą ir davė paprastą užduotį – atsisiųsti programėlę „Walk15“ ir kasdien kuo daugiau žingsniuoti. Svarbiausia sąlyga – kartu su savim turėti telefoną ar išmanųjį laikrodį, kad šis suskaičiuotų nueitus žingsnius ir susumuotų juos prie bendro komandos rezultato.
Pasibaigus rugsėjui buvo paskelbta, kad Plungės skaitančių moterų klubas bendrai nuėjo net 35,5 mln. žingsnių ir tarp nevyriausybinių organizacijų užėmė 8-ąją vietą. Bet Dalia sako, kad čia ne pasiektas bendras rezultatas ar užimta vieta svarbiausi. Svarbiausia – sau mestas iššūkis kasdien laiką leisti ne patogiai įsitaisius kėdėje ar ant sofutės, bet vaikštant, gėrintis rudenėjančia gamta, kvėpuojant grynu oru ir bendraujant.
Vietoj tabletės – vakarinis pasivaikščiojimas
Pati Dalia pasakojo vaikščiojimu susidomėjusi gerokai anksčiau, po antrosios stuburo išvaržos. Pirmąją profesorius Gytis Sustickas liepė gydyti plaukimu, o štai po antrosios traumos patarė daugiau vaikščioti. Moteris sakė iš pradžių net nustebusi – kuo čia dėtas vaikščiojimas ir kaip jis gali padėti patyrus rimtą traumą? Apskritai, kaip vaikščioti, jei net nuo mažiausio krustelėjimo nugelia visą kūną?
Gerokai vėliau plungiškė išgirdo radijo laidą, kurioje buvo pasakojama, kad JAV kai kurie gydytojai vietoj vaistų išrašo receptą vaikščiojimui. Tai patvirtino ir jos pačios jau atrastą tiesą, kad ši kasdienė fizinė veikla iš tiesų turi didelės įtakos sveikatai. Pradėjusi pėsčiomis keliauti į darbą ir iš jo, pašnekovė gana greitai pamiršo nugaros skausmą.
Dalia sakė nesanti ilgų žygių entuziastė. Gana greitai atrado, kad eidama savo kasdieniais maršrutais „surenka“ daugiau žingsnių nei ilgesniuose žygiuose, tad galiausiai nutarė išvis jų atsisakyti.
Kadangi 6-ias dienas per savaitę sukasi šeimos sėklų parduotuvėje „Klėtelė“, o septintąją skiria namams bei sodui, didesnėms išvykoms nelieka nei laiko, nei noro. Suprasdama tai, pradėjo galvoti, kaip galėtų įtraukti vaikščiojimą į savo kasdienę rutiną. Taip pirmiausia gimė sprendimas pėsčiomis eiti kelis kilometrus iki darbo ir atgal iš jo. Įsijungus į žingsnių iššūkį, prie šių kasdienių kelionių prisidėjo ir vakariniai pasivaikščiojimai po miestą, parką ir kitas aplinkines vietoves.
Visą rugsėjį trukęs vaikščiojimo iššūkis pašnekovei buvęs kaip savotiškos atostogos, kurių jau seniai neturėjusi. Pasak jos, kai per dienas tenka išspręsti daugybe darbinių reikalų, vakare vienas malonumas panirti į miesto ir gamtos garsus, tiesiog eiti ir niekuo nesirūpinti.
Dalios MAČIUITIENĖS asmeninio albumo nuotr.O ką plungiškė patartų kitiems, galvojantiems apie aktyvesnį gyvenimo būdą, bet nežinantiems, nuo ko pradėti? „Svarbiausia vakare grįžus po darbų nesėsti ant sofos, nes tada jau tikrai nepakilsi“, – juokiasi Dalia, į savo kasdienę rutiną įtraukusi ne tik keliones pėsčiomis į darbą ir iš jo, bet ir vakarinius pasivaikščiojimus. Sulaužydavusi šią taisyklę nebent tik sekmadieniais, kai poreikį eiti vis tik nugalėdavo noras patinginiauti su knyga rankose.
Pašnekovės teigimu, vietoj didelių iššūkių geriau „geležinė“ rutina su 10 tūkst. žingsnių per dieną. Jei neturi laiko tiek žingsniuoti, užteks ir 7 ar 8 tūkst. žingsnių, svarbu, kad tai darytum metodiškai ir laikytumeisi šio savo įpročio, kas benutiktų.
Iššūkis baigėsi, plungiškė sako taip dažnai šaligatvių jau tikriausiai nebešlifuosianti ir paskutinio prakaito lašo iš savęs nebespausianti, nors įpročio eiti tikrai neatsisakysianti. Be to, ir vis augančios kuro kainos diktuoja savo – dalyvaudama nacionaliniame judumo iššūkyje ji į savo ilgam pamirštą automobilį įsėdo vos kartą, kai reikėjo iš ūkio parvežti dukros užaugintus jurginus.
„Esam išlepę šiais laikais, nebenorim naudotis tuo, kas duota mums gamtos. Aišku, lengviausia pasiimti telefoną į rankas ir ištiesti kojas ant sofos, o kai liga suriečia, griebtis vaistų, bet ar tai teisingiausias požiūris į savo sveikatą?“ – retoriškai klausia plungiškė.















































Parašykite komentarą