Da­lios MA­ČIUI­TIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Kai mėgs­ti ke­liau­ti ir skai­ty­ti

Ka­dan­gi vis­kas pra­si­dė­jo nuo skai­tan­čių mo­te­rų klu­bo, pir­miau­sia tei­ra­vo­mės plun­giš­kės, kaip ji ta­po šio klu­bo na­re. Vys­tant šei­mos vers­lą, lai­ko vi­so­kiom „už­kla­si­nėms“ veik­loms, re­gis, tu­rė­tų lik­ti tik zui­kio aša­ros, ta­čiau Da­lia sku­ba su­griau­ti šį mi­tą. Ji pa­sa­ko­jo vi­sa­da bu­vu­si ak­ty­vi ir ne­nu­sė­din­ti vie­to­je, kar­tą su­bū­ru­si ke­lias drau­ges lei­do­si į dvi­ra­čių žy­gį po gra­žiau­sias ra­jo­no apy­lin­kes. Vi­są žy­gį ap­ra­šė ir pa­skel­bė so­cia­li­nia­me tink­le ir taip su­lau­kė ne­ma­žo su­si­do­mė­ji­mo.

Pa­ma­čiu­si Da­lios įra­šus, su ja su­si­sie­kė skai­tan­čių mo­te­rų klu­bo va­do­vė Rai­mon­da Bie­liaus­kie­nė ir pa­kvie­tė pri­si­jung­ti prie klu­bo veik­los. Klu­bas in­ten­sy­viai ke­liau­ja po li­te­ra­tū­ri­nes vie­tas, o pa­ti Da­lia mėgs­ta ir ke­liau­ti, ir skai­ty­ti, tad to­kio pa­siū­ly­mo ne­ga­lė­jo ne­priim­ti.

Da­lios MA­ČIUI­TIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Ly­giai taip pat su di­de­liu en­tu­ziaz­mu priė­mė ži­nią, kad klu­bas už­si­ra­šė da­ly­vau­ti na­cio­na­li­nia­me ju­du­mo iš­šū­ky­je. Už­si­re­gist­ra­vu­sios ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų ka­te­go­ri­jo­je, skai­tan­čios mo­te­rys su­bū­rė apie šim­to žmo­nių ko­man­dą ir da­vė pa­pras­tą už­duo­tį – at­si­siųs­ti pro­gra­mė­lę „Walk15“ ir kas­dien kuo dau­giau žings­niuo­ti. Svar­biau­sia są­ly­ga – kar­tu su sa­vim tu­rė­ti te­le­fo­ną ar iš­ma­nų­jį laik­ro­dį, kad šis su­skai­čiuo­tų nuei­tus žings­nius ir su­su­muo­tų juos prie bend­ro ko­man­dos re­zul­ta­to.

Pa­si­bai­gus rug­sė­jui bu­vo pa­skelb­ta, kad Plun­gės skai­tan­čių mo­te­rų klu­bas bend­rai nuė­jo net 35,5 mln. žings­nių ir tarp ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų užė­mė 8-ąją vie­tą. Bet Da­lia sa­ko, kad čia ne pa­siek­tas bend­ras re­zul­ta­tas ar užim­ta vie­ta svar­biau­si. Svar­biau­sia – sau mes­tas iš­šū­kis kas­dien lai­ką leis­ti ne pa­to­giai įsi­tai­sius kė­dė­je ar ant so­fu­tės, bet vaikš­tant, gė­rin­tis ru­de­nė­jan­čia gam­ta, kvė­puo­jant gry­nu oru ir bend­rau­jant.

Vie­toj tab­le­tės – va­ka­ri­nis pa­si­vaikš­čio­ji­mas

Pa­ti Da­lia pa­sa­ko­jo vaikš­čio­ji­mu su­si­do­mė­ju­si ge­ro­kai anks­čiau, po ant­ro­sios stu­bu­ro iš­var­žos. Pir­mą­ją pro­fe­so­rius Gy­tis Sus­tic­kas lie­pė gy­dy­ti plau­ki­mu, o štai po ant­ro­sios trau­mos pa­ta­rė dau­giau vaikš­čio­ti. Mo­te­ris sa­kė iš pra­džių net nu­ste­bu­si – kuo čia dė­tas vaikš­čio­ji­mas ir kaip jis ga­li pa­dė­ti pa­ty­rus rim­tą trau­mą? Apsk­ri­tai, kaip vaikš­čio­ti, jei net nuo ma­žiau­sio krus­te­lė­ji­mo nu­ge­lia vi­są kū­ną?

Ge­ro­kai vė­liau plun­giš­kė iš­gir­do ra­di­jo lai­dą, ku­rio­je bu­vo pa­sa­ko­ja­ma, kad JAV kai ku­rie gy­dy­to­jai vie­toj vais­tų iš­ra­šo re­cep­tą vaikš­čio­ji­mui. Tai pa­tvir­ti­no ir jos pa­čios jau at­ras­tą tie­są, kad ši kas­die­nė fi­zi­nė veik­la iš tie­sų tu­ri di­de­lės įta­kos svei­ka­tai. Pra­dė­ju­si pės­čio­mis ke­liau­ti į dar­bą ir iš jo, pa­šne­ko­vė ga­na grei­tai pa­mir­šo nu­ga­ros skaus­mą.

Da­lia sa­kė ne­san­ti il­gų žy­gių en­tu­zias­tė. Ga­na grei­tai at­ra­do, kad ei­da­ma sa­vo kas­die­niais marš­ru­tais „su­ren­ka“ dau­giau žings­nių nei il­ges­niuo­se žy­giuo­se, tad ga­liau­siai nu­ta­rė iš­vis jų at­si­sa­ky­ti.

Ka­dan­gi 6-ias die­nas per sa­vai­tę su­ka­si šei­mos sėk­lų par­duo­tu­vė­je „Klė­te­lė“, o sep­tin­tą­ją ski­ria na­mams bei so­dui, di­des­nėms iš­vy­koms ne­lie­ka nei lai­ko, nei no­ro. Sup­ras­da­ma tai, pra­dė­jo gal­vo­ti, kaip ga­lė­tų įtrauk­ti vaikš­čio­ji­mą į sa­vo kas­die­nę ru­ti­ną. Taip pir­miau­sia gi­mė spren­di­mas pės­čio­mis ei­ti ke­lis ki­lo­met­rus iki dar­bo ir at­gal iš jo. Įsi­jun­gus į žings­nių iš­šū­kį, prie šių kas­die­nių ke­lio­nių pri­si­dė­jo ir va­ka­ri­niai pa­si­vaikš­čio­ji­mai po mies­tą, par­ką ir ki­tas ap­lin­ki­nes vie­to­ves.

Vi­są rug­sė­jį tru­kęs vaikš­čio­ji­mo iš­šū­kis pa­šne­ko­vei bu­vęs kaip sa­vo­tiš­kos ato­sto­gos, ku­rių jau se­niai ne­tu­rė­ju­si. Pa­sak jos, kai per die­nas ten­ka iš­spręs­ti dau­gy­be dar­bi­nių rei­ka­lų, va­ka­re vie­nas ma­lo­nu­mas pa­nir­ti į mies­to ir gam­tos gar­sus, tie­siog ei­ti ir nie­kuo ne­si­rū­pin­ti.

Da­lios MA­ČIUI­TIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

O ką plun­giš­kė pa­tar­tų ki­tiems, gal­vo­jan­tiems apie ak­ty­ves­nį gy­ve­ni­mo bū­dą, bet ne­ži­nan­tiems, nuo ko pra­dė­ti? „Svar­biau­sia va­ka­re grį­žus po dar­bų ne­sės­ti ant so­fos, nes ta­da jau tik­rai ne­pa­kil­si“, – juo­kia­si Da­lia, į sa­vo kas­die­nę ru­ti­ną įtrau­ku­si ne tik ke­lio­nes pės­čio­mis į dar­bą ir iš jo, bet ir va­ka­ri­nius pa­si­vaikš­čio­ji­mus. Su­lau­žy­da­vu­si šią tai­syk­lę ne­bent tik sek­ma­die­niais, kai po­rei­kį ei­ti vis tik nu­ga­lė­da­vo no­ras pa­tin­gi­niau­ti su kny­ga ran­ko­se.

Paš­ne­ko­vės tei­gi­mu, vie­toj di­de­lių iš­šū­kių ge­riau „ge­le­ži­nė“ ru­ti­na su 10 tūkst. žings­nių per die­ną. Jei ne­tu­ri lai­ko tiek žings­niuo­ti, už­teks ir 7 ar 8 tūkst. žings­nių, svar­bu, kad tai da­ry­tum me­to­diš­kai ir lai­ky­tu­mei­si šio sa­vo įpro­čio, kas be­nu­tik­tų.

Iš­šū­kis bai­gė­si, plun­giš­kė sa­ko taip daž­nai ša­li­gat­vių jau tik­riau­siai ne­beš­li­fuo­sian­ti ir pa­sku­ti­nio pra­kai­to la­šo iš sa­vęs ne­bes­pau­sian­ti, nors įpro­čio ei­ti tik­rai neat­si­sa­ky­sian­ti. Be to, ir vis au­gan­čios ku­ro kai­nos dik­tuo­ja sa­vo – da­ly­vau­da­ma na­cio­na­li­nia­me ju­du­mo iš­šū­ky­je ji į sa­vo il­gam pa­mirš­tą au­to­mo­bi­lį įsė­do vos kar­tą, kai rei­kė­jo iš ūkio par­vež­ti duk­ros užau­gin­tus jur­gi­nus.

„Esam iš­le­pę šiais lai­kais, ne­be­no­rim nau­do­tis tuo, kas duo­ta mums gam­tos. Aiš­ku, leng­viau­sia pa­siim­ti te­le­fo­ną į ran­kas ir iš­ties­ti ko­jas ant so­fos, o kai li­ga su­rie­čia, grieb­tis vais­tų, bet ar tai tei­sin­giau­sias po­žiū­ris į sa­vo svei­ka­tą?“ – re­to­riš­kai klau­sia plun­giš­kė.