Asmeninio archyvo nuotr.

Rug­sė­jis į Rie­ta­vą su­grą­ži­no pa­žįs­ta­mą vei­dą. Pir­mą kar­tą To­mas Rin­ke­vi­čius į gim­tą­jį mies­tą įžen­gė ne kaip kraš­tie­tis, o kaip am­bi­cin­gas stra­te­gas, LKL star­tuo­sian­čios Tau­ra­gės „Tau­ra­gė“ krep­ši­nio ko­man­dos vyr. tre­ne­ris, at­ve­žęs aukš­čiau­sio ly­gio krep­ši­nį. Po rung­ty­nių pa­kal­bi­no­me T. Rin­ke­vi­čių. Po­kal­bis su­ko­si ne apie var­žy­bas ar jo­se nau­do­ja­mas de­ri­nių sche­mas. Kal­bė­jo­me apie tai, kas lie­ka už aikš­te­lės ri­bų: as­me­ny­bės for­ma­vi­mą­si, gim­to­jo mies­to pa­lik­tą pėd­sa­ką, pro­fe­si­nius iš­šū­kius ir tą ypa­tin­gą jaus­mą, ku­rį su­ke­lia su­grį­ži­mas ten, kur pra­si­dė­jo ke­lias.

– Kaip jau­čia­tės su pro­fe­sio­na­lia ko­man­da su­grį­žęs į gim­tą­jį Rie­ta­vą?

– Rie­ta­ve gy­ve­na ma­no ma­ma ir se­suo. Gal ne taip daž­nai kaip rei­kė­tų, bet ap­lan­kau jas. Kar­tais už­su­ku ir pa­spor­tuo­ti – pa­žais­ti krep­ši­nį su se­nais drau­gais. Šį kar­tą su­grį­žau kaip tre­ne­ris, at­ve­žęs į mies­tą pro­fe­sio­na­lų­jį krep­ši­nį. Tai tik­rai neįp­ras­tas jaus­mas. Ypač ge­ra bu­vo ma­ty­ti sa­lė­je vie­ną iš sa­vo pir­mų­jų tre­ne­rių Au­gus­tą Šli­mą, ku­rio tre­ni­ruo­ja­mas vai­kys­tė­je iš­lie­jau ne­ma­žai pra­kai­to. Sma­gu bu­vo ži­no­ti, kad jis da­bar ma­ne ste­bi kaip ko­man­dos stra­te­gą, kaip ko­le­gą.

– To­mai, ka­da su­pra­to­te, kad atei­tį no­rė­tu­mė­te sie­ti su spor­tu?

– Ga­na anks­ti. Mo­kyk­lo­je bu­vau la­bai ak­ty­vus vai­kas. Ketvirtoje–penktoje kla­sė­je iš­ban­džiau ko­kias pen­kias spor­to ša­kas. Krep­ši­nis se­kė­si ge­riau­siai. To­dėl jau bū­da­mas aš­tun­to­kas ži­no­jau, kad pro­fe­sio­na­liai žai­siu krep­ši­nį. Nors mo­kiau­si ge­rai, siek­da­mas ak­ty­viau spor­tuo­ti, nu­spren­džiau po de­vy­nių kla­sių sto­ti mo­ky­tis į Rie­ta­vo aukš­tes­nią­ją že­mės ūkio mo­kyk­lą. Tiks­las bu­vo ne spe­cia­ly­bės įsi­gi­ji­mas, o bran­dos ates­ta­tas. Ga­vęs jį, įsto­jau į tuo­me­ti­nį Kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­tą, kur stu­di­ja­vau krep­ši­nio tre­ne­rio spe­cia­ly­bę. Moks­lus de­ri­nau su žai­dė­jo kar­je­ra.

– Per sa­vo krep­ši­nin­ko kar­je­rą žai­dė­te pro­fe­sio­na­liuo­se krep­ši­nio klu­buo­se Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je. Esa­te ta­pęs Na­cio­na­li­nės krep­ši­nio ly­gos čem­pio­nu, SELL stu­den­tų žai­dė­jų ly­gos čem­pio­nu, Bal­ta­ru­si­jos čem­pio­nu, ne kar­tą – ir LKL pri­zi­nin­ku. Ko­kius ak­cen­tus pa­ts su­dė­tu­mė­te sa­vo spor­ti­nė­je kar­je­ro­je?

– Pro­fe­sio­na­lų krep­ši­nį žai­džiau 15 me­tų. Esu žai­dęs Bal­ta­ru­si­jo­je, Da­ni­jo­je, Aust­ri­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je. Kaip jau mi­nė­jo­te, 2006 me­tais, žais­da­mas Bal­ta­ru­si­jo­je, ta­pau šios ša­lies čem­pio­nu. Lie­tu­vo­je su Šiau­lių ko­man­da esu iš­ko­vo­jęs tre­čio­sios vie­tos me­da­lį. 2012 me­tais bai­giau žai­dė­jo kar­je­rą Pa­lan­gos „Nag­lio“ ko­man­do­je.

– O jei­gu pa­pra­šy­čiau pri­si­min­ti vie­ną ryš­kiau­sią vai­kys­tės ar paaug­lys­tės krep­ši­nio is­to­ri­ją iš Rie­ta­vo, ko­kia ji bū­tų?

– Bu­vau dar vi­sai vai­kas, gal penkiolikos–šešiolikos me­tų, kai ma­ne pa­kvie­tė pri­si­jung­ti prie vy­rų ko­man­dos. Tuo me­tu Rie­ta­ve bu­vo su­bur­ta krep­ši­nio ko­man­da, žai­du­si tre­čio­je pa­gal pa­jė­gu­mą Lie­tu­vos ly­go­je. Tre­ni­ruo­da­vo­mės ke­lis kar­tus per sa­vai­tę, va­žiuo­da­vo­me į ki­tus mies­tus, o var­žo­vai at­vyk­da­vo į Rie­ta­vą. Žai­džiau ko­man­do­je su Sau­liu­mi Jo­nu­šu, Pet­ru Leng­ve­niu, Au­gus­tu Šli­mu. Paaug­liui tai bu­vo pui­kus įver­ti­ni­mas ir pui­ki pa­tir­tis.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Jū­sų spor­ti­nę kar­je­rą ga­li­ma da­lin­ti į dvi ly­gias da­lis: pen­kio­li­ka me­tų žai­dė­te krep­ši­nį ir ly­giai tiek dir­ba­te tre­ne­rio dar­bą. Ko­kias ko­man­das tre­ni­ra­vo­te?

– Gy­ve­nu Klai­pė­do­je, tad, bai­gęs žai­dė­jo kar­je­rą, pra­dė­jau tre­ne­rio asis­ten­to ke­lią Klai­pė­dos „Nep­tū­ne“. Vė­liau dir­bau su įvai­rio­mis Lie­tu­vos ko­man­do­mis, o ket­ve­rius me­tus bu­vau aukš­čiau­sio­je Ru­mu­ni­jos ly­go­je žai­džian­čios ko­man­dos „CSU Si­biu“ vyr. tre­ne­ris. Su ko­man­dos žai­dė­jais pa­sie­kė­me pui­kių re­zul­ta­tų. 2025-ai­sais tre­ni­ra­vau „Gargž­dų“ krep­ši­nio ko­man­dą. Šiais me­tais sto­jau prie Tau­ra­gės „Tau­ra­gės“ vai­ro.

– Pas­ta­rai­siais me­tais bu­ria­te krep­ši­nio ko­man­das pra­ktiš­kai nuo nu­lio. Kas jus to­kiuo­se pro­jek­tuo­se ža­vi?

– Drau­gai juo­kais va­di­na ma­ne nau­jų are­nų ati­da­ri­nė­to­ju. Per­nai Gargž­duo­se ati­da­rė nau­ją are­ną, o aš bu­vau pa­kvies­tas nuo nu­lio su­bur­ti ko­man­dą, su ku­ria tu­rė­jo­me ga­na sėk­min­gą se­zo­ną. Da­bar – pa­na­šus pro­jek­tas Tau­ra­gė­je.

Tau­ra­gė­je vis­kas ypač įdo­mu. Mies­tas šie­met ati­da­ro nau­ją are­ną, tal­pin­sian­čią apie 2000 žiū­ro­vų, ir pir­mą kar­tą sa­vo is­to­ri­jo­je tu­ri ko­man­dą, star­tuo­sian­čią Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­go­je.

Ma­žes­niems klu­bams kon­ku­ruo­ti su di­džiai­siais, ku­rie jau dau­gy­bę me­tų ku­ria spor­ti­nę is­to­ri­ją, nė­ra leng­va. Ne­tu­ri­me to­kių biu­dže­tų, ko­kius tu­ri stip­riau­si Lie­tu­vos klu­bai, ne­ga­li­me pa­si­kvies­ti pa­jė­gių žai­dė­jų. To­dėl sten­gia­mės su­bur­ti ko­vin­gą, drau­giš­ką ir su­si­tel­ku­sį ko­lek­ty­vą.

– Ką spor­tas išug­dė ju­my­se kaip žmo­gu­je?

– Ma­nau, kad spor­tas pir­miau­sia ug­do va­lią, for­muo­ja cha­rak­te­rį, už­si­spy­ri­mą ir sie­kį bū­ti ge­res­niam kiek­vie­ną die­ną, kiek­vie­no­je tre­ni­ruo­tė­je. Spor­tas mo­ko dis­cip­li­nos, bu­vi­mo ko­lek­ty­ve, ge­bė­ji­mo pri­si­tai­ky­ti, bet kar­tu ir ko­vo­ti už sa­vo vie­tą, kas, bū­nant ap­lin­ko­je, kur vi­si tu­ri am­bi­ci­jų, nė­ra leng­va. Spor­te gau­tos pa­mo­kos la­bai pra­ver­čia gy­ve­ni­me.

– Kas jums pa­čiam pa­de­da ne­pa­si­duo­ti sun­kiau­sio­mis aki­mir­ko­mis?

– Vi­sa­da sten­giuo­si bū­ti są­ži­nin­gas prieš sa­ve ir sa­vo dar­bą. No­riu bū­ti ge­ras pa­vyz­dys sa­vo auk­lė­ti­niams: to, ko rei­ka­lau­ju iš jų, pir­miau­sia rei­ka­lau­ju iš sa­vęs, iš tre­ne­rių, dar­buo­to­jų. Ti­kiu tuo ke­liu, ku­riuo ei­nu, ti­kiu, kad sun­kus dar­bas anks­čiau ar vė­liau duo­da vai­sių.

– Jū­sų ko­man­da Rie­ta­ve du kartus nugalėjo Liepojos krepšininkus. Ar prie per­ga­lės pri­si­dė­jo sa­vos sie­nos? Sa­ky­ki­te, kiek spor­te nu­le­mia sėk­mė?

– Sėk­mė spor­te bū­ti­na, bet iki jos vi­sa­da rei­kia nuei­ti. Rei­ka­lin­gas di­de­lis dar­bas, su­si­klau­sy­mas, pa­siau­ko­ji­mas sie­kiant už­si­brėž­to tiks­lo.

Ar Rie­ta­ve man pa­dė­jo sa­vos sie­nos, pa­sa­ky­ti sun­ku. Tai bu­vo prieš­se­zo­ni­nės rung­ty­nės, to­dėl re­zul­ta­to ne­su­reikš­min­čiau. Svar­biau, kad žai­dė­jai vyk­dy­tų su­si­ta­ri­mus puo­li­me ir gy­ny­bo­je, iš­ban­dy­tų tai, ko iš­mo­ko­me. Ži­no­ma, per­ga­le esu pa­ten­kin­tas, bet šiuo me­tu svar­biau­sia – pa­si­ruoš­ti se­zo­nui.

– Ar rie­ta­viš­kiai emo­cin­gi sir­ga­liai, ar rung­ty­nių me­tu jau­tė­te jų pa­lai­ky­mą?

– Man į šį klau­si­mą net sun­ku at­sa­ky­ti. Toks jau esu – sir­ga­lius ga­liu pa­ste­bė­ti prieš rung­ty­nes ar po jų, bet kai pra­si­de­da žai­di­mas, vi­sas ma­no dė­me­sys per­si­ke­lia į aikš­te­lę. Bū­na, kad po rung­ty­nių ko­le­gos klau­sia: „Ar ma­tei, kas ten įvy­ko?“ O aš at­sa­kau, kad nie­ko ne­ma­čiau. Vi­siš­kai su­si­kon­cent­ruo­ju į rung­ty­nes. Tik joms pa­si­bai­gus, pra­de­du dai­ry­tis ap­lin­kui.

– Spor­tas Jums ne tik pro­fe­si­ja, bet ir gy­ve­ni­mo bū­das. O ko­kią vie­tą jis uži­ma Jū­sų šei­mo­je?

– Au­gi­na­me tris vai­kus – Pau­lių, Ta­dą ir Ma­ri­ją. Sū­nūs – jau stu­den­tai, duk­ra dar moks­lei­vė. Vi­du­ri­ny­sis sū­nus Ta­das taip pat žai­džia krep­ši­nį. Per­nai jis žai­dė „Nep­tū­no-Ak­va­ser­vis“ ko­man­do­je, ku­ri pa­te­ko į Na­cio­na­li­nės krep­ši­nio ly­gos fi­na­lą ir ta­po vi­ce­čem­pio­ne.

Vy­res­ny­sis Pau­lius jau­nys­tė­je ak­ty­viai lan­kė fut­bo­lą, ta­čiau da­bar spor­tuo­ja ma­žiau. Ma­ri­ja bu­vo pa­si­rin­ku­si me­ni­nę gim­nas­ti­ką, bet da­bar taip pat kiek at­si­trau­kė.

Šei­mo­je daug kal­ba­mės apie krep­ši­nį, žiū­ri­me var­žy­bų trans­lia­ci­jas. Spor­ti­nė te­ma­ti­ka mū­sų na­muo­se tik­rai daž­na.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs my­li­te krep­ši­nį, o kaip žmo­na? Juk tre­ne­rio pro­fe­si­ja ne­ma­žai vy­ro lai­ko ati­ma iš šei­mos?

– Žmo­na Va­len­ti­na taip pat yra mū­sų spor­ti­nio gy­ve­ni­mo da­lis. Ji pa­lai­ko, va­žiuo­ja į rung­ty­nes. Kar­tais juo­kau­ju, kad žmo­na yra pri­vers­ta my­lė­ti krep­ši­nį, nes jo mū­sų šei­mo­je tik­rai daug.

– Grįž­ki­me prie Rie­ta­vo. Jei šian­dien rei­kė­tų trum­pai pa­pa­sa­ko­ti žmo­gui, nie­ka­da ne­bu­vu­siam šia­me mies­te, kuo jis yra ypa­tin­gas To­mui Rin­ke­vi­čiui, ką at­sa­ky­tu­mė­te?

– Šir­dy­je jau­čiuo­si tik­ras rie­ta­viš­kis. Vi­sa­da pa­brė­žiu, kad esu ki­lęs iš Rie­ta­vo. Tuo di­džiuo­juo­si. Dar stu­di­jų lai­kais pa­sa­ko­da­vau drau­gams, ko­kia ypa­tin­ga ma­no gim­to­jo mies­to is­to­ri­ja. Ku­ni­gaikš­čių Ogins­kių dė­ka Rie­ta­vas bu­vo ino­va­ty­vus sa­vo laik­me­čio mies­tas: jo is­to­ri­ja su­sie­ta su pir­mą­ja elekt­ros lem­pu­te, pir­mą­ja te­le­fo­no li­ni­ja, tu­ri­me įspū­din­gą baž­ny­čią. Man tai mies­tas, ku­ria­me pra­si­dė­jo ma­no pa­ties is­to­ri­ja.

– Ne­ma­žai yra jau­nų žmo­nių, ku­rie mėgs­ta krep­ši­nį, spor­tuo­ja ir gal­būt sva­jo­ja vie­ną die­ną pa­siek­ti pro­fe­sio­na­lų spor­tą. Ko jiems pa­lin­kė­tu­mė­te?

– Ne­bi­jo­ti drą­siai sva­jo­ti, nes tik ta­da sva­jo­nės pil­do­si. Ma­no mėgs­ta­mas po­sa­kis: ne­svar­bu, ko­kią sri­tį pa­si­rink­si – spor­tą, mu­zi­ką ar ki­tą ar­ti­mą ke­lią, vi­sa­da siek neį­ma­no­mo ir ta­da pa­siek­si sa­vo mak­si­mu­mą. Lin­kė­čiau bū­ti at­kak­liam, už­si­spy­ru­siam ir siek­ti sa­vo tiks­lų. Ne­rei­kia su­sto­ti dėl lai­ki­nų klup­te­lė­ji­mų ar ne­sėk­mių. Jas rei­kia priim­ti kaip pa­mo­ką ir iš­šū­kį dar dau­giau dirb­ti ir steng­tis kiek­vie­ną die­ną tap­ti ge­res­niam.

– Jau­ni­mui lin­ki­te drą­siai sva­jo­ti. O ko­kia šian­dien yra pa­ties To­mo Rin­ke­vi­čiaus sva­jo­nė?

– Ma­no sva­jo­nės daž­niau­siai su­si­ju­sios su ar­ti­ma atei­ti­mi. Da­bar no­riu kuo ge­riau pa­si­ruoš­ti ir tu­rė­ti sėk­min­gą se­zo­ną.

– To Jums ir pa­lin­kė­si­me. Ačiū už po­kal­bį.