Magnific nuotr.

Ko­dėl jau­ni žmo­nės ne­bea­tei­na prie len­tos, o pa­ty­rę mo­ky­to­jai skai­čiuo­ja die­nas iki pen­si­jos? Daž­niau­siai gir­di­me vie­ną at­sa­ky­mą – per ma­žos al­gos. Jei tik tai bū­tų svar­bu, Vo­kie­ti­jo­je ir Švei­ca­ri­jo­je ne­trūk­tų mo­ky­to­jų. Ta­čiau, ma­no ma­ny­mu, di­džio­ji bė­da sly­pi ki­tur. Mo­ky­to­jo pro­fe­si­jos pres­ti­žas pa­sie­kęs že­mu­mas, o prie to pri­si­de­da­me mes pa­tys.

Mo­kyk­la ta­po sa­vo­tiš­ka „pa­slau­gų fir­ma“, o mo­ki­niai ir jų tė­vai – reik­lių klien­tų ar­mi­ja. Už­ten­ka vai­kui gau­ti pra­stes­nį pa­žy­mį, ir į mo­kyk­lą sku­ba pa­si­pik­ti­nę tė­vai. Vie­toj to, kad pa­si­kal­bė­tų su vai­ku, jie pra­de­da auk­lė­ti mo­ky­to­ją ir gra­sin­ti skun­dais.

Pa­sau­ly­je yra pa­vyz­džių, ro­dan­čių, kad ga­li bū­ti ki­taip. To­kio­se Azi­jos ša­ly­se kaip Sin­ga­pū­ras ar Pie­tų Ko­rė­ja mo­ky­to­jų ne­trūks­ta, nes ten ši pro­fe­si­ja lai­ko­ma vie­na gar­bin­giau­sių. Azi­jos ša­ly­se mo­ky­to­jas yra au­to­ri­te­tas, o tė­vai be­są­ly­giš­kai pa­si­ti­ki jo spren­di­mais. Kai vi­suo­me­nė nuo­šir­džiai ger­bia mo­ky­to­ją, ga­biau­si jau­nuo­liai pa­tys ren­ka­si šį ke­lią.

Pas mus, de­ja, vis­kas at­virkš­čiai. Jei prie va­ka­rie­nės sta­lo nu­mo­ja­me ran­ka ir sa­ko­me: „Ką tas mo­ky­to­jas su­pran­ta“, pa­tys pro­gra­muo­ja­me vai­kus ne­pa­gar­bai. Ne­pa­si­ti­kė­ji­mas gim­do ir po­pie­riz­mą. Kai nie­kas nie­kuo ne­ti­ki, iš mo­ky­to­jų rei­ka­lau­ja­ma pil­dy­ti kal­nus ata­skai­tų, ati­man­čių lai­ką iš gy­vo dar­bo su vai­kais.

Bū­tų ne­są­ži­nin­ga kal­tin­ti tik tė­vus ar val­džią. Ty­ri­mai bei pa­čių mo­ky­to­jų pa­sa­ko­ji­mai at­sklei­džia liūd­ną rea­ly­bę. Užuot pa­lai­kę atė­ju­sį jau­ną ko­le­gą, vy­res­nie­ji mo­ky­to­jai ne­re­tai pa­tys iš jo ty­čio­ja­si, kri­ti­kuo­ja dėl me­to­dų ar tie­siog „ėda“. Kai jau­nas mo­ky­to­jas pa­ti­ria nuo­din­gus žvilgs­nius mo­ky­to­jų kam­ba­ry­je, jis išei­na iš mo­kyk­los vi­siems lai­kams.

Pa­gar­ba mo­ky­to­jui pra­si­de­da ne mi­nist­ro ka­bi­ne­te, o mū­sų na­muo­se. Jei no­ri­me, kad mū­sų vai­kai tu­rė­tų, kas juos mo­ko, me­tas pri­si­min­ti, kad mo­kyk­la lai­ko­si ant abi­pu­sio pa­si­ti­kė­ji­mo, o ne ant rei­ka­la­vi­mų ir skun­dų.