Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Vė­ly­vas, bet lem­tin­gas ta­len­tas

Ro­mual­do šak­nys glū­di ne­to­lie­se esan­čia­me Tve­rų kai­me. Bū­tent čia pra­bė­go jo vai­kys­tė ir for­ma­vo­si ver­ty­bės. Įdo­mu tai, kad me­džio ama­to vy­ras grie­bė­si jau bran­džia­me am­žiu­je, per­ko­pęs 30-ies me­tų slenks­tį. Vos pir­mą kar­tą rim­čiau pri­si­lie­tęs prie šios me­džia­gos, vy­ras iš­kart pa­ju­to ypa­tin­gą ry­šį. Tam ne­rei­kė­jo de­šimt­me­čių pra­kti­kos – rie­ta­viš­kis aki­mirks­niu su­pra­to tu­rin­tis iš­skir­ti­nių ga­bu­mų ir Die­vo do­va­ną. Neilgt­ru­kęs vy­ras įval­dė me­džio ap­dir­bi­mo įran­kius ir ta­po gy­vu įro­dy­mu, kad tik­ra­sis pa­šau­ki­mas žmo­gų ga­li su­si­ras­ti bet ku­ria­me gy­ve­ni­mo eta­pe.

Me­džio ap­dir­bi­mas Ro­mual­dui ta­po ne tik dar­bu, bet ir lais­va­lai­kio už­siė­mi­mu. Sa­vo so­dy­bą jis ku­ria ir puo­se­lė­ja kar­tu su žmo­na Auš­ra. Kiek­vie­nas pro­jek­tas rei­ka­lau­ja neiš­sen­kan­čios kant­ry­bės ir tiks­lu­mo, nes me­dis tu­ri sa­vo cha­rak­te­rį.

O pa­ts Ro­mual­das be­bi­ti­nin­kau­da­mas ta­po ir sa­vo­tiš­ku liau­dies gy­dy­to­ju. Ro­mual­das pa­ts su­ren­tė me­di­nį na­me­lį, kur bi­čių dūz­gi­mas, kva­pai ir pro­duk­tai pa­de­da žmo­nėms at­ras­ti kū­no bei sie­los ra­my­bę.

Čia lan­ky­to­jai ga­li gu­lė­ti virš avi­lių, įkvėp­ti me­daus bei me­džio kva­po ir il­sė­tis klau­sy­da­mie­si bi­čių dūz­gi­mo. To­kia ap­lin­ka pa­de­da žmo­nėms at­si­pa­lai­duo­ti ir ra­miai pra­leis­ti lai­ką. Vis tik to­kia te­ra­pi­ja priei­na­ma ne kiek­vie­nam.

„Šiuo me­tu lan­ky­to­jų jau ne­bep­rii­ma­me, ka­dan­gi la­bai nu­ken­čia ma­no bi­te­lės. Aš jas pa­sau­gau, įsi­lei­džiu tik to­kius žmo­nes, ku­riems rei­kia at­si­gau­ti po che­mo­te­ra­pi­jos ar ki­to­kio on­ko­lo­gi­nio gy­dy­mo. Vi­si žmo­gaus or­ga­nai sklei­džia tam tik­rą vib­ra­ci­ją, daž­nį, ir kai atei­na žmo­gus su ko­kiu pa­žeis­tu or­ga­nu, bi­te­lėms la­bai ne­pa­tin­ka jo sklei­džia­mas daž­nis. Pap­ras­čiau ta­riant, toks lan­ky­to­jas su­jau­kia vi­są bi­čių har­mo­ni­ją“, – pa­sa­ko­jo Ro­mual­das.

Me­daus ke­lias

Bi­ti­nin­kys­tė, pa­sak rie­ta­viš­kio, tai ne tik se­na lie­tu­vių ama­tas, bet ir ypa­tin­gas gy­ve­ni­mo bū­das, rei­ka­lau­jan­tis neiš­sen­kan­čios kant­ry­bės, ži­nių ir ypa­tin­gai glau­daus ry­šio su gam­ta. No­rė­da­mas džiaug­tis gau­siu me­daus der­liu­mi ir stip­ria bi­čių šei­ma, bi­ti­nin­kas tu­ri tap­ti tik­ru bi­čių gy­ve­ni­mo va­do­vu. Bi­te­lėms prie­žiū­ros rei­kia iš­ti­sus me­tus, o kiek­vie­nas se­zo­nas at­ne­ša sa­vų iš­šū­kių.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

„Žie­mos se­zo­nu rei­kia žiū­rė­ti, kad bi­te­lių šei­ma neat­si­bus­tų per anks­ti, nes ki­taip iš­nau­dos vi­są li­ku­sį mais­tą. Po to jos pra­de­da ak­ty­vią veik­lą ir au­gi­na pe­rus, vė­liau – jau­ną­ją jau­ną­ją kar­tą. Bi­te­lės pa­pras­tai ne­si­tuš­ti­na avi­ly­je, jos tu­ri iš­skris­ti ir ap­si­skrai­dy­ti. Jei­gu to ne­pa­da­ro, pra­de­da tuš­tin­tis avi­ly­je, pra­si­de­da no­ze­ma­to­zė – vie­na la­biau­siai pa­pli­tu­sių ir pa­vo­jin­giau­sių suau­gu­sių bi­čių in­va­zi­nių li­gų, pa­žei­džian­ti jų virš­ki­na­mą­jį trak­tą“, – pa­sa­ko­jo rie­ta­viš­kis.

Kai bi­te­lėms rei­ka­lin­gas pa­stip­ri­ni­mas ar pro­fi­lak­ti­nis gy­dy­mas, Ro­mual­do bi­ty­ne pa­kvim­pa na­tū­ra­liais nuo­vi­rais. Vė­liau lau­kia liz­dų plė­ti­mo dar­bai ar nau­jų rė­mų ga­my­bos pro­ce­sas. Ro­mual­das yra tik­ras sa­vo ama­to meist­ras ir į kiek­vie­ną dar­bą įde­da vi­są šir­dį. Už­su­kęs į jo bi­ty­ną nė su ži­bu­riu ne­ras­tum ma­si­nės ga­my­bos pro­duk­tų, vis­kas čia su­kur­ta pa­ties bi­ti­nin­ko ran­ko­mis. Iš par­duo­tu­vės Ro­mual­das per­ka tik bū­ti­nas su­tvir­ti­ni­mo prie­mo­nes, be ku­rių neį­ma­no­ma ap­siei­ti.

Ke­tu­rio­li­ka me­tų har­mo­ni­jos su gam­ta

Bi­ti­nin­kys­te rie­ta­viš­kis už­sii­ma jau ke­tu­rio­li­ka me­tų. Kaip pa­ts sa­ko, ne jis bi­te­les ra­do, o jos pa­čios pa­si­rin­ko jį.

„Kai ma­no tė­ve­liai per­si­kė­lė gy­ven­ti į Tve­rus, o aš dar bu­vau vi­sai ma­žas, jie ne­beau­gi­no bi­čių. Tik se­ne­lis ka­dai­se jų tu­rė­jo, bet aš su se­ne­liu prie avi­lio nie­ka­da ne­sto­vė­jau, tad ne­ga­liu teig­ti, kad tai ei­na iš kar­tos į kar­tą. Tie­siog vi­sa­da bu­vau smal­sus ir do­mė­jau­si bi­tė­mis, ir kai atė­jo tam tik­ras lai­kas, jos pa­čios ma­ne su­si­ra­do“, – kal­bė­jo rie­ta­viš­kis.

Pak­laus­tas, ko­dėl bi­čių neį­si­lei­do į sa­vo gy­ve­ni­mą anks­čiau, Ro­mual­das at­vi­ra­vo, kad anuo­met tam tie­siog sti­go lai­ko. Il­gus me­tus vy­ras dir­bo su­vi­rin­to­ju ir te­kin­to­ju, kas­die­niai dar­bi­niai rū­pes­čiai rei­ka­la­vo vi­so jo dė­me­sio.

Paš­ne­ko­vas pa­sa­ko­jo ne­prik­lau­san­tis jo­kiai bi­ti­nin­kų drau­gi­jai, bet tu­rin­tis bend­ra­min­čių, ku­rie iš­lai­ko se­ną­sias bi­ti­nin­kys­tės tra­di­ci­jas ir ne­si­do­mi ko­mer­ci­ja. Pa­sak jo, ko­kia bu­vo tik­ro­ji bi­ti­nin­kys­tė ir ko­kie da­bar yra šiuo­lai­ki­niai bi­ti­nin­kai – tai du skir­tin­gi ir ne­su­de­ri­na­mi da­ly­kai.

No­rė­da­mas švies­ti ir mo­ky­ti ap­lin­ki­nius apie ko­ky­biš­ką me­dų ir tin­ka­mas jo lai­ky­mo są­ly­gas, sa­vo na­mų kie­me Ro­mual­das vos prieš ke­le­tą die­nų įren­gė sa­vi­tar­nos na­me­lį.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

„Me­dus yra tie­sio­giai vei­kia­mas švie­sos ir tem­pe­ra­tū­ros, jo lai­ky­mui tu­ri bū­ti su­da­ry­tos tin­ka­mos są­ly­gos, o ma­no įreng­ta­me sa­vi­tar­nos na­me­ly­je yra šal­dy­tu­vas, ku­ris pa­lai­ko tin­ka­mą tem­pe­ra­tū­rą, taip pat čia yra tam­su. To­dėl taip įsi­gy­tas me­dus bus ge­ro­kai ko­ky­biš­kes­nis nei tas, ku­rį įsi­gi­jo­te pa­ma­tę tur­gu­je ant pre­kys­ta­lio, plies­kiant kait­riai sau­lei.“

Ro­mual­das pa­čio pa­ga­min­tus avi­lius, ku­rių yra apie 40, įkur­di­no iš­skir­ti­nio gro­žio gam­tos kam­pe­ly­je – Reš­ke­tė­nų ir Lo­pai­čių apy­lin­kė­se. Šios vie­tos gar­sė­ja gry­nu oru, gi­liais miš­kais ir na­tū­ra­lio­mis pie­vo­mis. Čia dūz­gian­čios bi­tės ren­ka pa­tį ver­tin­giau­sią, šva­riau­sią ir aro­ma­tin­giau­sią me­dų, su­bran­din­tą Že­mai­ti­jos gam­tos šir­dy­je.