Sauliaus Narkaus nuotr.

„Vi­sa­da ma­niau, kad rei­kia siek­ti kuo dau­giau, da­ry­ti vis­ką mak­si­ma­liai.“ Tur­būt ne­suk­ly­si­me sa­ky­da­mi, kad to­kia yra plun­giš­kio Va­ka­rio Vait­ke­vi­čiaus gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja. Ir, kaip jau ži­no­me, ji pa­si­tei­si­no: iš dvie­jų vals­ty­bi­nių bran­dos eg­za­mi­nų Va­ka­ris su­rin­ko di­džiau­sią ga­li­mą ba­lų skai­čių. O ir ki­ti eg­za­mi­nai iš­lai­ky­ti tik­rai ge­rai. Tad tęs­da­mi tra­di­ci­ją pa­kal­bi­no­me ge­riau­sius moks­lo re­zul­ta­tus pa­ro­džiu­sį bū­si­mą stu­den­tą. Įdo­mu, ko­kius atei­ties pla­nus ku­ria jau­nas žmo­gus, kiek triū­so įdė­ta dėl ge­res­nių re­zul­ta­tų?

„Esu už­si­spy­ręs“

Vi­sų pir­ma trum­pai pri­sta­ty­si­me Va­ka­rį. Kaip pa­ts juo­ka­vo, jis ke­lias die­nas bu­vo tel­šiš­kis, nes gi­mė Tel­šių li­go­ni­nė­je, o vė­liau – jau tik­ras plun­giš­kis. De­šimt me­tų mo­kė­si „Ry­to“ pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, pa­sta­ruo­sius dve­jus – „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je. Vy­res­nis bro­lis Vi­lius stu­di­juo­ja eko­no­mi­ką, o jau­nes­nė se­suo Ga­bi­ja „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je lan­kys de­šim­tą kla­sę.

„Ma­no Zo­dia­ko ženk­las – Jau­tis. Gal tai ir le­mia, kad esu už­si­spy­ręs, sun­ku at­kal­bė­ti ma­ne nuo savo pa­ties idė­jų. Kar­tais su­vo­kiu, kad ką nors ne taip pa­sa­kiau, bet nie­ka­da ne­pri­si­pa­žin­siu, ty­liai pa­kei­siu, bet nu­ty­lė­siu“, – cha­rak­te­ri­za­vo sa­ve jau­nuo­lis.

La­biau­siai Va­ka­riui pa­tin­ka ke­lio­nės į gam­tą. Su šei­ma jis jau ap­ke­lia­vęs vi­są Lie­tu­vą ir tur­būt ne­bė­ra mies­tų, ku­riuo­se ne­bū­tų bu­vę. Vai­kys­tė­je plun­giš­kis ke­le­tą me­tų lan­kė fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes, bet ši spor­to ša­ka jo ne­su­do­mi­no.

Nuo vai­kys­tės ly­dė­jo smal­su­mas

Ka­dan­gi bro­lis mo­kė­si nei la­bai ge­rai, nei la­bai blo­gai, bu­vo per vi­du­riu­ką, Va­ka­ris į jį ne­si­ly­gia­vo. „Vi­sa­da ma­niau, kad rei­kia siek­ti kuo dau­giau, da­ry­ti vis­ką mak­si­ma­liai. Kai duo­da pa­da­ry­ti pa­pras­tas skaid­res, gal net ne pa­žy­miui, man vis tiek at­ro­do, jog rei­kia pa­da­ry­ti gra­žiai, kad pa­čiam bū­tų ma­lo­nu. Man ne­ma­lo­nu, kai sa­ko­ma: „Ai, tiks“, – kal­bė­jo V. Vait­ke­vi­čius.

Va­ka­riui ne­sup­ran­ta­ma, kai skun­džia­ma­si, kad sun­ku mo­ky­tis, kad tin­gi­si ką nors da­ry­ti. Kad bus ga­bus moks­lams, sa­kė dar dar­že­lio auk­lė­to­jos, pa­ste­bė­ju­sios, kad jis ge­rai skai­to, pie­šia, tu­ri lo­gi­nį mąs­ty­mą. „Nė­ra to­kio da­ly­ko, ku­rio ne­mėg­čiau. Ma­ne vis­kas do­mi­na. Nuo vai­kys­tės bu­vau smal­sus, išar­dy­da­vau vi­sus prie­tai­sus na­muo­se“, – juo­kė­si bū­si­mas stu­den­tas ir pri­dū­rė: „O da­bar la­biau­siai do­mi­na bio­lo­gi­ja ir lie­tu­vių kal­ba.“

Tie­sa, Va­ka­ris pri­si­pa­ži­no, jog kar­tais bū­na sun­ku dirb­ti su tais, ku­rie ne­sie­kia mak­si­mu­mo. O pa­klaus­tas, ar ne­bu­vo at­ve­jų, kai jam už­krau­da­vo dar­bus, o re­zul­ta­tu da­lin­da­vo­si vi­si, vai­ki­nas at­sa­kė: „Aš taip leng­vai ne­pa­si­duo­du. Kai ma­tau, kad jau pik­ty­biš­kai nau­do­ja­si ma­no pa­gal­ba, ga­liu pa­sa­ky­ti „ne“. O jei ne­pa­tin­ka, te­gul pa­si­da­ro pa­tys. To­kių žmo­nių aš ne­lai­kau drau­gais.“

„Nie­ka­da ne­bu­vau ka­li­kas“

Dau­ge­lis tur­būt ma­no, kad Va­ka­ris vi­są lai­ką sky­rė tik moks­lui. Šią nuo­mo­nę vai­ki­nas greit pa­nei­gė: „Tik­rai ne­bu­vo taip, kad mo­ky­čiau­si die­ną nak­tį. Nie­ka­da ne­bu­vau ka­li­kas, vi­sa­da at­ro­dė, jog svar­biau su­pras­ti es­mę. Ne­sa­ky­čiau, kad la­bai daug sė­dė­jau prie na­mų dar­bų. Juos ruoš­da­mas kaž­kiek pri­si­min­da­vau iš pa­mo­kos, ne­rei­kė­jo iš nau­jo skai­ty­ti vi­sos me­džia­gos, kaž­kas ir per pa­mo­kas įstrig­da­vo.“

Gal bū­tent dėl to, kad mo­kė­si at­sa­kin­gai, no­rė­da­mas su­pras­ti, ką iš­mo­ko, plun­giš­kis ne­la­bai su­reikš­mi­na, kai pa­žįs­ta­mi ar drau­gai jį pa­va­di­na moks­liu­ku. Tie­sa, vai­ki­nas ne­slė­pė, jog kar­tais šis žo­dis, sa­ko­mas no­rint įžeis­ti, tik­rai žei­džia. „O kar­tais aki­vaiz­džiai ma­tai, kad tas žo­dis žmo­gui ne­tu­ri jo­kios pra­smės, iš­sprūs­ta, ir tiek, ta­da tie­siog ke­lia šyp­se­ną“, – sam­pro­ta­vo pa­šne­ko­vas.

Vie­nas šim­tu­kas – staig­me­na pa­čiam

Kaip ir mi­nė­jo­me, Va­ka­ris ga­vo du šim­tu­kus, tad bu­vo smal­su, ar to ti­kė­jo­si, o gal re­zul­ta­tas bu­vo staig­me­na pa­čiam. Vai­ki­nas sa­kė iš lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros eg­za­mi­no šim­to ba­lų įver­ti­ni­mo ne­si­ti­kė­jęs. Nors ra­šy­ti ra­ši­nius jam se­kė­si, da­ly­va­vo ir res­pub­li­ki­nė­je olim­pia­do­je, bet po eg­za­mi­no sa­vi­mi sua­be­jo­jo. O gau­ti di­džiau­sią ga­li­mą ba­lų skai­čių iš is­to­ri­jos ti­kė­jo­si, tad ne­bu­vo jo­kia staig­me­na. Tie­sa, Va­ka­ris ma­nė, kad šim­tu­ką gaus ir iš ang­lų kal­bos, bet pri­trū­ko tri­jų ba­lų. Ki­tų pa­si­rink­tų eg­za­mi­nų re­zul­ta­tai taip pat ne­pras­ti: ma­te­ma­ti­ka – 84 ba­lai, che­mi­ja – 86, bio­lo­gi­ja – 89.

„Kai bu­vo skel­bia­mi pir­mie­ji eg­za­mi­nų re­zul­ta­tai, bu­dė­ti pra­dė­jau anks­ti – prieš va­lan­dą. Šir­de­lė dau­žė­si… Kai ant­rie­ji re­zul­ta­tai – jau ra­miau, o kai pa­sku­ti­nie­ji – iš­vis ra­miai“, – šyp­so­jo­si vai­ki­nas, pa­klaus­tas, ar jau­di­no­si lauk­da­mas eg­za­mi­nų re­zul­ta­tų.

Asmeninio archyvo nuotr.

Atei­ties tiks­las – me­di­ci­na

Pa­si­rink­ti eg­za­mi­nai ir jų re­zul­ta­tai lei­do nu­spė­ti, kad Va­ka­rio min­tys kryps­ta į me­di­ci­ną. Bu­vo­me tei­sūs, tad dar smal­siau bu­vo su­ži­no­ti, apie ko­kią spe­cia­li­za­ci­ją gal­vo­ja jau­nuo­lis. „La­biau­siai ma­ne do­mi­na po­liai, tarp ku­rių vyks­ta am­ži­na prieš­prie­ša – šir­dis ir sme­ge­nys. Tur­būt bū­siu kar­dio­lo­gas ar­ba neu­ro­lo­gas“, – at­sklei­dė Va­ka­ris.

Pak­laus­tas, ar vi­sa­da gal­vo­jo apie me­di­ci­nos stu­di­jas, plun­giš­kis juo­ka­vo, jog vai­kys­tė­je kal­bė­da­vo, kad pa­da­rys ma­mą ne­mir­tin­gą. „O jei rim­tai, tai il­gą lai­ką ne­ži­no­jau, ką stu­di­juo­siu. Vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je dar ne­bū­čiau ga­lė­jęs pa­sa­ky­ti, kad bū­siu gy­dy­to­jas. Ži­no­ma, bu­vo vi­so­kių min­čių, trau­kė is­to­ri­ja, bet dvy­lik­to­je kla­sė­je per bio­lo­gi­jos pa­mo­kas pra­si­dė­jo te­mos apie žmo­gaus kū­no san­da­rą. Sup­ra­tau, kad man la­bai įdo­mu, kaip vis­kas vyks­ta, ko­kios li­gos, kaip jas gy­dy­ti. Pa­dė­siu žmo­nėms“, – pa­sa­ko­jo bū­si­mas me­di­kas.

Ži­no­ma, do­mi­no, ko­dėl ga­bus ir per­spek­ty­vus jau­nuo­lis pa­si­rin­ko stu­di­jas Lie­tu­vo­je, o ne, kaip da­bar ma­din­ga, už­sie­ny­je. Va­ka­ris sa­kė, kad to­kių min­čių jam nie­ka­da ne­ki­lo. Ta­čiau pa­klaus­tas apie grį­ži­mą į gim­tą mies­tą po stu­di­jų šiek tiek sua­be­jo­jo ir tik po mi­nu­tė­lę tru­ku­sių ap­mąs­ty­mų tars­te­lė­jo, jog vi­sai no­rė­tų ap­si­gy­ven­ti Pla­te­liuo­se. Tie­sa, kaip vė­liau pri­si­pa­ži­no, to­li­mų atei­ties pla­nų ne­ku­ria. „Gy­ve­ni­mas iš­mo­kė, kad vi­sa­da kas nors nu­tin­ka, ko ne­si­ti­kė­jai, ir vie­ną aki­mir­ką vis­kas pa­si­kei­čia. Ga­li pla­nuo­ti de­šimt­me­čiams, bet ne­ži­nai, kaip bus. To­dėl sten­giuo­si gy­ven­ti šia die­na“, – sam­pro­ta­vo plun­giš­kis.

Tė­vai ir mo­ky­to­jai

Sup­ran­ta­ma, kad ge­ri vai­kų moks­lo re­zul­ta­tai la­biau­siai džiu­gi­na tė­vus. Su­ži­no­ju­si eg­za­mi­nų re­zul­ta­tus Va­ka­rio ma­ma la­bai džiau­gė­si. „Ma­ma la­bai emo­cin­ga. Man tie pa­sie­ki­mai gal ir ne­bu­vo to­kie reikš­min­gi, o ji iš­kart laik­raš­čius su nuo­trau­ko­mis nu­si­pir­ko, vi­soms drau­gėms pa­skam­bi­no… Tė­tis, ma­čiau, taip pat šyp­so­jo­si. Jam taip pat bu­vo ma­lo­nu“, – pa­sa­ko­jo vai­ki­nas.

Daž­nai svar­bų vaid­me­nį, kad mo­ki­nys su­si­do­mė­tų vie­nu ar ki­tu da­ly­ku, su­vai­di­na pe­da­go­gai. Ar Va­ka­rio at­ve­ju taip bu­vo? Vai­ki­nas sa­kė, kad mei­lę is­to­ri­jai įskie­pi­jo „Ry­to“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los is­to­ri­jos mo­ky­to­jas Al­vy­das Jakš­tas. Pra­si­dė­jo vis­kas nuo šiek tiek ku­rio­ziš­kos si­tua­ci­jos: Va­ka­ris bu­vo pa­kvies­tas at­sa­ki­nė­ti, bet… kaip ty­čia ne­bu­vo pa­si­ruo­šęs. Mo­ky­to­jas pa­si­gai­lė­jo ir nei­gia­mo pa­žy­mio neį­ra­šė. Ga­vęs „šal­tą du­šą“ jau­nuo­lis nu­spren­dė, jog me­tas rim­čiau pa­žiū­rė­ti ir į is­to­ri­ją. O pra­dė­jęs skai­ty­ti su­pra­to, jog jam vi­sai įdo­mu.

Lie­tu­vių kal­ba ir li­te­ra­tū­ra su­do­mi­no „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je dir­ban­ti mo­ky­to­ja Ri­ta Bar­niš­kie­nė. „Ji la­bai įdo­miai pa­teik­da­vo ne tik kū­ri­nį, bet ir au­to­rius, pa­pa­sa­ko­da­vo, koks bu­vo jų gy­ve­ni­mas, kuo jie do­mė­jo­si ir pan. Ži­no­ma, gal tai šiek tiek su­si­ję su tuo, jog ma­ne do­mi­na is­to­ri­ja“, – tei­gė Va­ka­ris.

Apie mi­nis­te­ri­jos „vi­ra­žus“

Jau ne kar­tą mo­kyk­las bai­gian­tys moks­lei­viai yra ta­pę sa­vo­tiš­kais ban­do­mai­siais triu­šiais. Štai praė­ju­siais me­tais bu­vo priim­tas spren­di­mas prie eg­za­mi­nų re­zul­ta­tų kiek­vie­nam abi­tu­rien­tui pri­dė­ti po de­šimt ba­lų, šie­met su­ma­žin­ta eg­za­mi­no iš­lai­ky­mo kar­te­lė ir lau­kė ki­ti pa­kei­ti­mai. Tad no­rė­jo­me iš­girs­ti nuo­mo­nę tų, ku­rie su to­kiais mi­nis­te­ri­jos „vi­ra­žais“ su­si­dū­rė tie­sio­giai.

Va­ka­ris pri­si­pa­ži­no, kad ba­lų pri­dė­ji­mas jiems, ta­da dar vie­nuo­lik­to­kams, vi­sų pir­ma su­kė­lė pa­vy­dą. „Vi­si no­rė­jo­me bū­ti gi­mę vie­ne­riais me­tais anks­čiau. Be to, tai man vis dar neat­ro­do lo­giš­kas spren­di­mas. Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, rei­kė­tų tai­sy­ti sis­te­mą, o ne tie­siog pri­dė­ti de­šimt ba­lų. Juk to­kios „do­va­nos“ vi­siems men­ki­na tuos, ku­rie ir taip pa­sie­kė ge­rų re­zul­ta­tų“, – svars­tė abi­tu­rien­tas.

Nei­gia­mai jau­nuo­lis ver­ti­na ir spren­di­mą at­si­sa­ky­ti kar­te­lės, tai­ko­mos pe­rei­nant iš de­šim­tos į vie­nuo­lik­tą kla­sę: „To kar­te­lės bu­vi­mo ne­rei­kė­tų su­pras­ti kaip mo­ki­nio nu­ra­šy­mo: esą tu ne­mo­ki, eik į pro­fe­si­nę. Aš tai ver­ti­nu kaip pa­gal­bą vai­kui. Jei jis ne­gau­na bent ket­ver­to per pa­grin­di­nio ug­dy­mo pa­sie­ki­mų pa­tik­ri­ni­mą, pe­rė­jęs į gim­na­zi­ją tie­siog ne­pa­kels krū­vio. Ta­da jam bus iš­ve­da­mi dve­je­tai, mo­ky­to­jai pyks, tu­rės ei­ti pas di­rek­to­rių, jį no­rės pa­ša­lin­ti iš mo­kyk­los, auk­lė­to­ja kas­dien skam­bins tė­vams. Tie­siog už­prog­ra­muo­ta ne­ma­lo­nu­mų vir­ti­nė. Ži­no­ma, gal koks vie­nas ims ir pa­si­temps, bet… Ma­no ma­ny­mu, jei de­šim­to­je kla­sė­je ne­pa­jė­gė mo­ky­tis ket­ver­tui, tai vie­nuo­lik­to­je ir dvy­lik­to­je kla­sė­je tik­rai ne­bus ge­riau.“

Tie­sa, vie­ną mi­nis­te­ri­jos spren­di­mą Va­ka­ris ver­ti­na tei­gia­mai. Tai eg­za­mi­nų da­li­ji­mą į dvi da­lis. Ma­žiau stre­so, ma­žiau krū­vio prieš pa­grin­di­nę se­si­ją tik­rai į nau­dą mo­ki­niams.

Ti­ki­me, kad daug kas li­ko ne­pak­laus­ta ir neat­sa­ky­ta, ta­čiau at­si­svei­kin­da­mi no­rė­jo­me iš­girs­ti du­kart šim­tu­ki­nin­ko pa­lin­kė­ji­mą bū­si­miems abi­tu­rien­tams ir, ži­no­ma, sau. „Ne­bi­jo­ki­te su­klys­ti, ban­dy­ti ir keis­ti pa­si­rin­ki­mų. Klau­sy­ki­te sa­vo šir­dies, bran­gin­ki­te drau­gys­tes ir pri­si­min­ki­te, kad kiek­vie­no ke­lias yra skir­tin­gas, bet sa­vaip pra­smin­gas. Sau no­rė­čiau pa­lin­kė­ti ne­bi­jo­ti ne­ži­no­my­bės, ti­kė­ti sa­vo jė­go­mis ir vi­sa­da pri­si­min­ti, kiek daug jau pa­vy­ko įveik­ti“, – to­kia pa­pras­ta tie­sa iš pa­pras­to sa­vi­mi pa­si­ti­kin­čio vai­ki­no lū­pų.