Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

V. Bra­ziū­nas pa­brė­žė poe­to ge­bė­ji­mą ei­liuo­ti kla­si­ki­ne ei­lė­da­ra ir lais­vo­sio­mis ei­lė­mis, iš­ven­giant poe­ti­nių bend­ry­bių, jo anks­ty­vą poe­ti­nę bran­dą. Alis Bal­bie­rius, ki­tas bi­čiu­lis ir poe­tas, taip pat pa­brė­žė R. Jo­nu­čio eru­di­ci­ją, įvai­rių sri­čių iš­ma­ny­mą.

Su­si­ti­ki­me da­ly­va­vo ir poe­to sū­nūs Ge­di­mi­nas bei Ka­ro­lis. Pas­ta­ra­sis kal­bė­jo, kad kar­tais ne­be­su­si­gau­do, kur tik­ri pri­si­mi­ni­mai apie tė­vą, o kur jau tik įsi­vaiz­da­vi­mas. Bei pri­si­pa­ži­no tė­vą pir­miau­sia pri­si­me­nąs kaip jaut­rų žmo­gų.

Po R. Jo­nu­čio mir­ties, bi­čiu­lių ir ak­ty­vių plun­giš­kių rū­pes­čiu, bu­vo iš­leis­ta tre­čio­ji jo kū­ry­bos kny­ga – ei­lė­raš­čių rink­ti­nė. Va­ka­ro me­tu pri­si­min­ta, kad idė­ja iš­leis­ti šią rink­ti­nę ki­lo „Plun­gės“ laik­raš­čio ko­res­pon­den­tei Dan­guo­lei Aža­nec­kie­nei. Re­dak­ci­ja jos min­tį pa­lai­kė ir pa­dė­jo įgy­ven­din­ti. Bu­vo ras­tas pui­kus kny­gos „Auš­ra kam­ba­ry be lan­gų“ re­dak­to­rius – V. Bra­ziū­nas. Jis ir iš­lei­do šią kny­gą, ją pa­pil­dęs poe­to as­me­ny­bę at­spin­din­čiais laiš­kais bi­čiu­liui A. Bal­bie­riui bei tvir­tu pa­ly­di­muo­ju li­te­ra­tū­ros kri­ti­ko Val­do Ku­ku­lo žo­džiu.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

„Drau­giš­kuo­se ko­le­gų ra­te­liuo­se bu­vo im­ta šne­kė­ti, jog reik­tų iš­leis­ti kuo rep­re­zen­ta­ty­ves­nę Rai­mon­do rink­ti­nę. Vie­nas ki­tą kurs­tė­me im­tis su­da­ry­to­jo dar­bo. Šis epi­zo­das vi­sa­da sun­kiau­sias, nes alt­ruis­tiš­kas. Tos pa­si­ra­gi­ni­mų šne­kos, at­ro­do, bu­vo pa­si­da­riu­sios jau po­gar­sės, tad jas bus iš­gir­dęs ir Ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­los vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius Va­len­ti­nas Sven­tic­kas. Jis, ma­tyt, ma­ne ir pri­kal­bi­no. Nu­ma­nau, kad tik ta­da bu­vo su­si­rū­pin­ta jau ir pi­ni­gi­ne pa­ra­ma, kreip­ta­si ir į plun­giš­kius. Ir tą rū­pes­tį bus pri­siė­męs mo­kan­tis rei­ka­lus au­to­ri­te­tin­gai išaiš­kint Va­len­ti­nas“, – po ren­gi­nio, pa­klaus­tas apie kny­gos at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją, pa­sa­ko­jo V. Bra­ziū­nas.

Re­gi­si, kny­gos ini­cia­ty­va ki­lo iš abie­jų pu­sių: Vil­niaus ir Plun­gės.

Lei­džiant kny­gą 2002 m. bu­vo ren­ka­mos plun­giš­kių au­kos, tuo tiks­lu su­reng­tas ir poe­zi­jos va­ka­ras, ku­rio me­tu at­lik­ta vai­kų ir jau­ni­mo teat­ro „Sau­los“ poe­ti­nė kom­po­zi­ci­ja R. Jo­nu­čio ei­lių mo­ty­vais. Kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rius ir „Sau­los“ teat­ro va­do­vas Ro­mas Ma­tu­lis pa­si­da­li­jo pri­si­mi­ni­mais apie bi­čiu­lys­tę su Rai­mon­do ma­ma žur­na­lis­te El­vy­ra Jo­nu­tie­ne ir kū­ry­bi­nes paieš­kas ku­riant kom­po­zi­ci­ją.

R. Ma­tu­lis pa­sa­ko­jo skai­tęs jo ei­lė­raš­čius, mąs­tęs, kol ga­lų ga­le „atė­jo nu­švi­ti­mas“: „Daug ru­dens jo kū­ry­bo­je. Pa­ma­čiau sce­ną, ko­ri­do­rius, fo­jė pil­nus la­pų. Bu­vo svar­bu, kad la­pai kal­bė­tų. Ir vi­si atė­ju­sie­ji per tuos la­pus gir­dė­jo, kaip kal­ba Jo­nu­čio ru­duo. Čia yra Ma­čer­nis, tik ki­to­kia pra­sme. El­vy­ra bu­vo lai­min­ga, ro­dė­si, kad Plun­gė­je pa­sta­tė­me Jo­nu­čiui pa­mink­lą.“

R. Jo­nu­čio šei­mos nuo­tr.

Pri­si­mi­ni­mais pa­si­da­li­jo ir poe­to mo­ky­to­jai Bro­nis­lo­vas bei Ste­fa Po­ciai. Atė­jo ir gru­pe­lė kla­sės drau­gų, apie mo­kyk­li­nį gy­ve­ni­mą, ta­len­tin­gą ir „ne­šven­tą“ kla­sę šmaikš­čiai pa­pa­sa­ko­jo vie­nas jų – Ge­na­di­jus Glik­ma­nas. Lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Ire­na Ston­kie­nė ap­ta­rė rink­ti­nė­je pub­li­kuo­tuo­se laiš­kuo­se mi­ni­mą Plun­gę, ne tik per­skai­tė, bet ir iš­nag­ri­nė­jo R. Jo­nu­čio ei­lė­raš­tį „Ne­beat­me­nu“. Skir­tin­gus jo gy­ve­ni­mo mo­men­tus pri­si­mi­nė Vy­gan­tas Pronc­kus ir Vir­gi­ni­ja But­kie­nė.

Vi­są va­ka­rą skam­bė­jo R. Jo­nu­čio ei­lės: skai­tė ir su­si­rin­kę plun­giš­kiai, ir jo bi­čiu­liai.

Ren­gi­niai, kad ir ko­kie nuo­šir­dūs be­bū­tų, atei­na ir praei­na. No­ri­si pri­min­ti plun­giš­kiams, kad tarp kraš­tie­čių tu­ri­me to­kį ge­rą, „aukš­tos pra­bos“ poe­tą. Jis pa­ts bu­vo kuk­lus, ne­su­si­reikš­mi­nęs, jam ne­bu­vo svar­bu vie­naip ar ki­taip įsiam­žin­ti. Mums pa­tiems tu­ri bū­ti svar­bu kur­ti ko­lek­ty­vi­nę kraš­to at­min­tį, puo­se­lė­ti kul­tū­ros is­to­ri­jos tęs­ti­nu­mą ir at­si­min­ti tuos, ku­rie sa­vo dar­bais ar kū­ry­ba gar­si­no mū­sų kraš­tą.

Vilma MOSTEIKIENĖ