Sauliaus Narkaus nuotr.

Prieš pen­ke­tą me­tų su vie­tos po­li­ti­kų pa­lai­mi­ni­mu Plun­gė­je, V. Ma­čer­nio gat­vė­je, at­si­ra­do Ja­ko­vo Bun­kos skve­re­lis. Jo įkū­ri­mo ini­cia­to­rius – Ja­ko­vo Bun­kos lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­das. Skve­re­lis at­si­ra­do, tik po pen­ke­rių me­tų pra­dė­jo lįs­ti ki­tos bė­dos – jo prie­žiū­ra.

Skai­ty­to­jams tur­būt ne­rei­kia pri­min­ti, kad J. Bun­ka bu­vo ne tik at­si­da­vęs Plun­gės žy­dų bend­ruo­me­nės is­to­ri­jos įam­ži­ni­mo puo­se­lė­to­jas, bet ir ži­no­mas me­džio meist­ras ir tau­to­dai­li­nin­kas, Plun­gės gar­bės pi­lie­tis.

Pa­gal pir­mi­nį su­ma­ny­mą skve­re­lis tu­rė­jo at­si­ras­ti ša­lia me­ni­nin­ko gy­ven­to na­mo – 6-uo­ju nu­me­riu pa­žy­mė­to V. Ma­čer­nio gat­vės dau­gia­bu­čio. Tu­rė­jo bū­ti pa­sta­ty­tas suo­liu­kas, ša­lia jo – trys J. Bun­kos su­kur­tos skulp­tū­ros ir ant ak­mens iš­kal­tas že­mai­tiš­kas teks­tas: „Šiuo tro­buo 1970–2014 metās gīve­na ė kū­rė tau­tuo­dai­li­ninks, Plun­gės gar­bies pi­lie­tis, pa­sko­tė­nis žīds Plun­gie, LDK Ge­di­mi­na or­dė­na Ri­te­rė krīžiaus ka­va­lie­rius, II pa­sau­lė­nė ka­ra dalī­vis Bun­ka Ja­kuovs (1923–2014).“ Kad idė­ja tap­tų kū­nu, pa­si­rū­pi­no pa­ts pra­šy­mą pa­tei­kęs fon­das.

Tie­sa, skve­re­ly­je neat­si­ra­do suo­le­lio, o ir pa­sta­ty­tos bu­vo tik dvi J. Bun­kos skulp­tū­ros – „Su­ki­lė­lis“ ir „Vals­tie­tis“. Tre­čio­ji pla­nuo­ta skulp­tū­ra „Sta­lius“ bu­vo stip­riai pa­veik­ta lai­ko, tad ji sa­vo vie­tą at­ra­do tau­to­dai­li­nin­ko sū­naus Eu­ge­ni­jaus Bun­kos kie­me.

Ne­ži­nia, ar at­si­ra­dus skve­re­liui žmo­nės stab­te­lė­da­vo prie skulp­tū­rų, ar pa­skai­ty­da­vo už­ra­šą, ta­čiau nie­kas jų ne­nio­ko­jo. Dau­giau ar ma­žiau pri­žiū­rė­jo iki šių die­nų.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nęs E. Bun­ka pa­si­guo­dė, jog jau ku­ris lai­kas skve­re­lis ne­nu­šie­nau­tas. „Skam­bi­nau į „Plun­gės būs­tą“. Ten pa­sa­kė, kad ne jų te­ri­to­ri­ja. Kad lyg ir dar­že­liui pri­klau­so. Vi­sa te­ri­to­ri­ja ap­link nu­šie­nau­ta, o tas „lie­žu­vis“ taip ir pa­li­ko“, – skun­dė­si pla­te­liš­kis. Pa­sak jo, ne­lie­ka ki­tos išei­ties, tik pa­čiam at­va­žiuo­ti ir nu­šie­nau­ti, kad nei praei­viams, nei ne­to­li gy­ve­nan­tiems tas lo­pi­nė­lis akių ne­ba­dy­tų.

Bū­tų juo­kin­ga, jei ne­bū­tų grau­du, kad nė aro nea­pi­man­čiam že­mės lo­pi­nė­liui nu­šie­nau­ti rei­kė­jo va­žiuo­ti iš Pla­te­lių.

Be­je, Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ar­chi­tek­tū­ros ir te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo sky­riaus ve­dė­jas To­mas Jo­cys „Labas, Žemaitijai“ pa­tvir­ti­no, jog pa­gal ad­mi­nist­ra­ci­nes ri­bas mi­nė­to­ji vie­ta pri­klau­so lop­še­lio-dar­že­lio „Rau­don­ke­pu­rai­tė“ sky­riui „Vė­ri­nė­lis“. „Tik­rai, mums rei­kė­tų pa­si­žiū­rė­ti ir iš nau­jo api­brėž­ti dar­že­lio ri­bas, nes da­bar ad­mi­nist­ra­ci­nės ir fak­ti­nės įstai­gos ri­bos ne­su­tam­pa“, – ko­men­ta­vo T. Jo­cys.

Žiū­rint į do­ku­men­tus, aiš­kė­ja, jog skve­re­lį tu­rė­tų pri­žiū­rė­ti dar­že­lis, bet… Jei spren­di­mą dėl skve­re­lio priė­mė po­li­ti­kai, ar ne­tu­rė­tų tai bū­ti Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos rū­pes­tis? Su to­kiu spren­di­mu su­tik­tų ir T. Jo­cys. Tie­sa, kol nau­jos ri­bos su­guls į po­pie­rių, praeis lai­ko, o iki to lai­ko žo­lę reiks pjau­ti.

Tad ir do­mė­jo­mės, ko­dėl pjau­nant žo­lę pa­lik­tas „lie­žu­vis“. Ka­dan­gi va­sa­ra – ato­sto­gų me­tas ir dau­gu­ma at­sa­kin­gų as­me­nų ato­sto­gau­ja, si­tua­ci­ją mums pa­ko­men­ta­vo lop­še­lio-dar­že­lio „Rau­don­ke­pu­rai­tė“ di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja ug­dy­mui ir sky­riaus „Vė­ri­nė­lis“ ve­dė­ja Ak­vi­lė Do­mar­kie­nė.

Ji sa­kė, kad kal­bant apie šią vie­tą vi­sa­da kil­da­vo klau­si­mas, kam ši te­ri­to­ri­ja pri­klau­so. „Kiek su­pra­tau, įvy­ko tie­siog ne­su­sip­ra­ti­mas. Meist­re­lis, ku­ris pjo­vė žo­lę, ma­tyt, dėl to taip pat sua­be­jo­jo ir pa­li­ko ne­nup­jau­tą. Da­bar jis ato­sto­gau­ja, tai tiks­liai pa­sa­ky­ti ne­ga­liu“, – ko­men­ta­vo mo­te­ris.

Tie­sa, A. Do­mar­kie­nės tei­gi­mu, įstai­gos va­do­vė jau yra pa­tei­ku­si raš­tą ir pa­gei­da­vi­mą at­si­sa­ky­ti da­lies te­ri­to­ri­jos. „Kol do­ku­men­tai su­vaikš­čios ir bus im­ta­si veiks­mų, mes įsi­pa­rei­go­ja­me tą te­ri­to­ri­ją pri­žiū­rė­ti“, – pri­dū­rė sky­riaus ve­dė­ja.

Va­sa­ra tik įpu­sė­jo, ir dar­že­lio te­ri­to­ri­ją, ir skve­re­lį dar ne kar­tą reiks šie­nau­ti, tad pa­žiū­rė­si­me, ar vis dar kils abe­jo­nių dėl skly­po ri­bų. Ar ir to­liau, kol su­vaikš­čios biu­rok­ra­ti­niai spren­di­mai, vie­no iš Plun­gės gar­bės pi­lie­čių at­mi­ni­mas bus apau­gęs žo­lė­mis?..