Sauliaus Narkaus nuotr.

Kar­tais žmo­gaus šir­dis kaip du­rys at­si­ve­ria tam, ku­riam la­biau­siai rei­kia mei­lės, sau­gu­mo ir ti­kė­ji­mo ry­to­ju­mi. Vai­kų glo­bė­jai kas­dien ty­liai ku­ria ste­buk­lus – iš kant­ry­bės, rū­pes­čio ir be­są­ly­giš­ko at­si­da­vi­mo. Tai is­to­ri­jos, ku­rios daž­nai lie­ka ne­pas­te­bė­tos, ta­čiau jo­se tel­pa tai, kas svar­biau­sia – ga­li­my­bė vai­kui vėl pa­ti­kė­ti žmo­nė­mis. Apie šią ypa­tin­gą gy­ve­ni­mo pa­tir­tį kal­ba­mės su glo­bė­ju Ro­ber­tu Gri­gu.

„Gy­ven­ti vien dėl sa­vęs – egois­tiš­ka“

Ro­ber­tas ir Vio­le­ta Gri­gai iš Klai­pė­dos į vien­kie­mį Plun­gės ra­jo­ne per­si­kė­lė prieš dau­giau nei dvi­de­šimt me­tų. Iš mies­to šei­ma iš­vy­ko ve­da­ma no­ro gy­ven­ti kai­me.

Apie glo­bą su­tuok­ti­niai pra­dė­jo gal­vo­ti tik ta­da, kai užau­go jų duk­ros Ing­ri­da ir Ro­ber­ta, kai so­dy­ba su erd­viu kie­mu iš­tuš­tė­jo ir jo­je įsi­vy­ra­vo ty­la. To­je ty­lo­je su­tuok­ti­niams ir ki­lo klau­si­mas, ar tei­sin­ga gy­ven­ti vien dėl sa­vęs? Ieš­kant at­sa­ky­mo į jį, už­gi­mė min­tis apie glo­bą. „Esa­me ti­kin­tys žmo­nės, ži­no­me, kad gy­ven­ti vien dėl sa­vęs egois­tiš­ka, ypač kai yra ga­li­my­bė kam nors pa­dė­ti“, – pa­sa­ko­ja Ro­ber­tas.

Iš pra­džių po­ra kal­bė­jo­si su drau­gais, do­mė­jo­si ki­tų glo­bė­jų pa­tir­ti­mi, ta­čiau pa­drą­si­nan­čių is­to­ri­jų neiš­gir­do. Tai pri­ver­tė at­si­trauk­ti iki ta­da, kai bū­da­mas krikš­čio­niš­ko­je sto­vyk­lo­je vy­ras nu­gir­do po­kal­bį apie du vai­kus naš­lai­čius, gy­ve­nan­čius glo­bos na­muo­se Kau­ne, ku­riems rei­kia šei­mos. Tie, ku­rie apie tai kal­bė­jo, pa­tys pa­dė­ti ne­ga­lė­jo.

„Jei­gu ga­li pa­da­ry­ti ge­ra ir ne­da­rai – tai nuo­dė­mė“, – šiuos Bib­li­jos žo­džius R. Gri­gas iki šiol pri­si­me­na kaip vi­di­nį po­stū­mį, pa­ska­ti­nu­sį ženg­ti glo­bė­jo ke­liu. Taip maž­daug prieš try­li­ka me­tų su­tuok­ti­nių Gri­gų na­muo­se at­si­ra­do bro­lis ir se­suo And­rius ir Vik­to­ri­ja.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Pra­džia, ku­riai rei­kia kant­ry­bės

Glo­bos pra­džia ne­bu­vo leng­va nei vai­kams, nei glo­bė­jams. Šei­mos tvar­ka Vik­to­ri­jai pa­si­ro­dė per sun­ki. Jai ne­pa­ti­ko ri­bo­ja­mas lai­kas prie kom­piu­te­rio, kas­die­niai dar­bai, re­ži­mas, aiš­kios tai­syk­lės, to­dėl mer­gai­tė nu­spren­dė grįž­ti į glo­bos įstai­gą. Jos bro­lis And­rius li­ko.

Aš­tuo­ne­rius me­tus ber­niu­kas gy­ve­no Ro­ber­to ir Vio­le­tos šei­mo­je. Šian­dien jam jau 23-eji. Jau­nuo­lis yra įgi­jęs au­to­me­cha­ni­ko spe­cia­ly­bę, tu­ri sa­vo vers­lą, gy­ve­na Klai­pė­do­je ir šiuo me­tu per­ka na­mą.

Kal­bė­da­mas apie bu­vu­sį glo­bo­ti­nį Ro­ber­tas ne­sle­pia pa­si­di­džia­vi­mo jo bran­džiu po­žiū­riu į gy­ve­ni­mą: „And­rius – ma­no vai­kas. Pa­lai­ko­me pui­kius ry­šius. Kai jam skau­da, skau­da ir man.“

Šil­tus san­ty­kius su And­riu­mi pa­lai­ko ir su­tuok­ti­nių duk­ros. Vai­ki­nas ta­po tik­ru jų šei­mos na­riu – ne pa­gal krau­ją, o pa­gal ry­šį, ku­ris užau­ga per lai­ką, rū­pes­tį ir iš­ti­ki­mą bu­vi­mą ša­lia.

Mei­lę rei­kia už­siau­gin­ti

Šiuo me­tu glo­bė­jų na­muo­se gy­ve­na try­li­ka­me­tis Lu­kas. Ber­niu­kui bu­vo de­šimt, kai Ro­ber­tas ir Vio­le­ta nu­spren­dė tu­rin­tys jė­gų ir no­ro pa­dė­ti dar vie­nam naš­lai­čiui.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Šį kar­tą pra­džia bu­vo leng­ves­nė, nes su­tuok­ti­niai jau ži­no­jo, kas jų lau­kia. Ta­čiau net pa­tir­tis ne­pa­nai­ki­na svar­biau­sio glo­bos dės­nio – ry­šys neat­si­ran­da per vie­ną die­ną.

„Rei­kia pri­pras­ti vie­niems prie ki­tų. Tas „ap­si­try­ni­mas“ vyks­ta vi­są gy­ve­ni­mą, ypač vai­kui au­gant, nes kei­čia­si jo no­rai, ver­ty­bės, po­žiū­ris“, – pa­sa­ko­ja glo­bė­jas.

Gri­gų šei­mo­je daug kal­ba­ma­si. Po­kal­biai čia nė­ra for­ma­lu­mas – tai bū­das mo­ky­tis pa­si­ti­kė­ti. Per juos su­tuok­ti­niai vai­kui per­duo­da sa­vo ver­ty­bes, bet kar­tu lei­džia jam iš­sa­ky­ti ir sa­vo nuo­mo­nę, pa­si­da­ly­ti lū­kes­čiais. Vy­ras at­vi­rai sa­ko, kad, priė­mus vai­ką į šei­mą, rei­kia bū­ti pa­si­ruo­šus ne ro­man­ti­zuo­tam, o tik­ram gy­ve­ni­mui.

„Kai gims­ta bio­lo­gi­nis sū­nus ar duk­ra, mei­lė atei­na na­tū­ra­liai. Kai vai­kas atei­na iš ša­lies, ją rei­kia už­siau­gin­ti. Die­na po die­nos mo­kai­si my­lė­ti vai­ką, ku­ris į ta­vo na­mus ga­li atei­ti nu­si­tei­kęs ne mei­lei, o ko­vai už sa­ve“, – kal­ba R. Gri­gas.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, glo­bo­ja­mi vai­kai daž­nai jau bū­na pa­ty­rę daug ne­tei­sy­bės, to­dėl suau­gu­siam žmo­gui rei­kia kant­ry­bės, nuo­sek­lu­mo ir pa­si­ry­ži­mo ne­pa­sit­rauk­ti net ta­da, kai la­bai sun­ku.

Vai­kai, ku­rie ne­lei­džia pa­sen­ti

Pak­laus­tas, ką glo­ba da­vė jiems pa­tiems, Ro­ber­tas at­sa­ko: „Ji iš­mo­kė ma­ty­ti ki­to žmo­gaus skaus­mą, iš­mo­kė kant­ry­bės. Ji ver­čia gy­ven­ti. Ber­niu­kai – anks­čiau And­rius, da­bar Lu­kas – tar­si ener­gi­jos šal­ti­niai. Jie no­ri ke­liau­ti, žais­ti, mau­dy­tis, to­dėl tu­riu ei­ti kar­tu. Ne­ga­liu pa­sen­ti.“

O ei­nant kar­tu ku­ria­mi gra­žiau­si pri­si­mi­ni­mai, to­kie kaip ke­lio­nė dvi­ra­čiais su And­riu­mi iš Klai­pė­dos į Ni­dą. Ke­lias, pa­jū­ris, nak­vy­nė ko­po­se ir lai­kas dvie­se šian­dien li­ko kaip bran­gi jų ry­šio da­lis. „Il­giuo­si to kar­tu pra­leis­to lai­ko“, – pri­si­pa­žįs­ta vy­ras. Da­bar pa­na­šius žy­gius glo­bė­jas kar­to­ja su Lu­ku.

Di­džiau­sia pil­nat­vė atei­na ta­da, kai prie vie­no sta­lo su­sė­da vi­sa šei­ma: žmo­na Vio­le­ta, And­rius, Lu­kas, duk­ros Ing­ri­da ir Ro­ber­ta, anū­kai Pat­ri­ci­ja, Aro­nas, Ez­ra ir Fi­ly­pas – di­de­lis, šil­tas, vie­nas ki­tam pa­dė­ti pa­si­ruo­šęs ar­ti­mų žmo­nių ra­tas. To­kio­mis aki­mir­ko­mis, kaip tei­gia pa­šne­ko­vas, jis ypač aiš­kiai pa­jun­ta, kad šei­ma nė­ra vien krau­jo ry­šys. Šei­ma yra pa­si­rin­ki­mas bū­ti ša­lia.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Ro­ber­tas ne­sa­ko, kad glo­ba yra pa­pras­ta. Prie­šin­gai – jis ra­gi­na kiek­vie­ną, svars­tan­tį apie šį ke­lią, są­ži­nin­gai įsi­ver­tin­ti sa­vo ga­li­my­bes mo­ky­ti, lauk­ti, at­leis­ti, ban­dy­ti iš nau­jo. Ta­čiau svar­bu ži­no­ti, kad glo­bė­jai nė­ra pa­lie­ka­mi vie­ni. Vy­ras džiau­gia­si Plun­gės so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­gal­ba. Su glo­bos sis­te­ma šei­mą su­pa­žin­di­no ir pir­muo­sius sun­ku­mus pa­dė­jo spręs­ti Jo­lan­ta, o da­bar, pri­rei­kus pa­gal­bos, ša­lia yra Ra­sa.

R. Gri­gas – bu­vęs spe­cia­lio­jo pa­da­li­nio „Aras“ pa­rei­gū­nas, da­bar pen­si­nin­kas. Jo žmo­na Vio­le­ta il­gus me­tus dir­bo pre­ky­bo­je. Abu su­tuok­ti­niai yra gi­liai ti­kin­tys žmo­nės, jau du de­šimt­me­čius sa­vo so­dy­bo­je ren­gian­tys krikš­čio­niš­kas va­sa­ros sto­vyk­las vai­kams ir jau­ni­mui.

Ir ti­kė­ji­mas po­ros gy­ve­ni­me nė­ra vien žo­džiai. Jis ta­po veiks­mu – at­ver­to­mis na­mų du­ri­mis vai­kams, ku­riems rei­kė­jo sau­gu­mo, kant­ry­bės ir žmo­gaus, ku­ris ne­pa­sit­rauk­tų.