Nuotrauka – iš istorinių archyvų

1941 metų birželio 14–18 d. sovietų valdžia įvykdė pirmąjį masinį Lietuvos gyventojų trėmimą į Sibirą. Jo metu išvežta apie 17 500 žmonių. Trėmimai sukėlė milžinišką visuomenės šoką, siaubą ir supratimą, kad legaliai išgyventi nebeįmanoma. Šie įvykiai tiesioginiu priežasties ir pasekmės ryšiu susiję su istoriniu 1941 m. birželio 23-iosios sukilimu. Birželio sukilimo tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, o jo pradžia sutapo su dieną prieš tai, birželio 22-ąją prasidėjusiu Vokietijos ir SSRS karu. Tai suteikė sukilėliams ginkluotą progą atkeršyti už tautos tremtį.

Bandymas išsivaduoti

Ilgus dešimtmečius Birželio sukilimo tema mūsų visuomenėje išliko tarsi tabu, apaugęs sovietiniais mitais ir nepagrįstomis baimėmis.

1940 m. lapkričio 17 d. 28 asmenys iš Lietuvos, susirinkę Berlyne, atstovavo aukščiausiam tarpukario Lietuvos intelektualiniam, politiniam bei profesiniam elitui. Tai buvo Ernestas Galvanauskas (pirmininkavęs Lietuvių aktyvistų fronto steigiamajam susirinkimui), Antanas Maceina, Stasys Yla, Petras Karvelis, Rapolas Skipitis, Bronys Raila, Tomas Bronius Dirmeikis, Klemensas Brunius ir kt. Jie įkūrė politinę ir karinę organizaciją, pavadintą Lietuvos aktyvistų frontu (LAF). Šios organizacijos tikslas buvo aktyvinti visuomenę sukilti prieš okupantus ir jų kolaborantus.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, tai buvo herojiškas ir tragiškas bandymas išsivaduoti iš okupacijos gniaužtų.

Sukilimo pradžia buvo paskelbta 1941 m. birželio 22 d. vakare Kaune, kai jau buvo užimtas radiofonas. Birželio 23 d. rytą į radijo stotį, lydimas kelių sukilėlių kariškių, atvyko LAF įgaliotinis Leonas Prapuolenis ir perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją, paskelbė Lietuvos laikinosios vyriausybės sudėtį, buvo sugrotas Lietuvos himnas.

Per radiją paskelbus apie Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, kovą pradėjo LAF būriai. Pasipriešinimas besitraukiančiai SSRS kariuomenei išplito visoje Lietuvoje.

Taigi truputį praskleiskime istorinę skraistę ir pažvelkim, kaip Birželio sukilimas palietė dabartinį Plungės miestą ir rajoną.

Sukilėlių keliai vedė į Mardosus

Svarbu prisiminti tuometį teritorinį administracinį pasidalijimą: Platelių ir Šateikių apylinkės priklausė Kretingos, o Plungė bei Alsėdžiai – Telšių apskričiai. Nepaisant skirtingų ribų, sukilėlių pasiryžimas visur buvo vienodas, o jų likimas – glaudžiai persipynęs su kraupia Rainių miškelio tragedija. Šiuo straipsniu siekiu sugrąžinti istorinę atmintį ir pagerbti iš mūsų apylinkių kilusius sukilėlių bei iš Plungės kilusius Rainių kankinius, kurie pirmieji stojo į kovą už laisvą Lietuvą.

Plungės sukilėliai (vadinami partizanais) aktyviai veikė 1941 m. birželio 23–24 dienomis. Visu pirma, buvo užimami strateginiai objektai. 1991 m. birželio 23–24 d. sukilėliai mieste užėmė paštą, telegrafą, miesto tarybos bei MVD (Vidaus reikalų ministerija) pastatus.

Jie pradėjo saugoti svarbius miesto objektus ir suiminėti besitraukiančios sovietų valdžios aktyvistus. Plungėje įvyko susirėmimai tarp sukilėlių, besitraukiančios Raudonosios armijos bei vietinio sovietų aktyvo. Remiantis Telšių vykdomojo komiteto pirmininko Domo Rociaus prisiminimais, Plungėje sukilimo metu žuvo du partizanai, nors kai kurie šaltiniai nurodo daugiau.

Sukilėlių būriai formavosi ir aplinkinėse gyvenvietėse. Svarbu paminėti Mardosų kaimą, nes prasidėjus karui vietos sukilėliai ir gimnazistai vyko būtent į Mardosų kaimą pas Joną Noreiką, kad gautų nurodymus – jis buvo vienas iš pagrindinių Telšių apskrities ir Plungės sukilimo organizatorių. J.Noreika koordinavo partizanų veiksmus, padėjo suformuoti Plungės komendantūrą ir suvaldyti mieste kilusį chaosą. Natūraliai kyla klausimas – kas siejo J. Noreiką, kuris 1945 m. pasivadino Generolo Vėtros slapyvardžiu, su Mardosų kaimu.

1936 m. pabaigoje J. Noreika susituokė su Antanina Krapavičiūte , kuri buvo kilusi iš Barstyčių . Ji baigė Telšių mokytojų seminariją ir gavo paskyrimą dirbti Mardosų kaimo pradinėje mokykloje. Kartu su vyru Mardosų kaime ir apsigyveno.

Situacija Plungėje ir jos apylinkėse

Plungės rajone sukilimas buvo labai stichiškas, bet apėmė beveik visas didesnes gyvenvietes. Itin aktyviai dalyvavo vietos jaunimas ir ypač Plungės gimnazijos vyresnių klasių mokiniai, sudarę sukilėlių branduolį. Jie nešiojo baltus raiščius ant rankovių (sukilėlių skiriamąjį ženklą) ir patruliavo miesto gatvėse, kad apsaugotų pastatus nuo plėšikavimo ir gaisrų, kuriuos traukdamiesi kartais sukeldavo sovietų aktyvistai.

Dalis šių jaunų sukilėlių ir miesto inteligentijos birželio 24–25 d. naktį NKVD pareigūnų buvo suimti, išvežti ir žiauriai nukankinti Rainių miškelyje. Jų atminimui prie Plungės „Saulės“ gimnazijos stovi tautodailininko Jono Kuodžio sukurtas kryžius.

Paminėsiu kelių Plungės r. miestelių ir juose vykusią sukilėlių veiklą, ir kai kurių sukilėlių pavardes.

Alsėdžiai. Čia sukilėliai labai greitai suorganizavo būrį. Jie užėmė miestelio centrą, nukabino sovietines vėliavas ir iškėlė Lietuvos trispalvę dar prieš pasirodant vokiečių avangardui. Taip pat blokavo kelius, kad sovietų pareigūnai negalėtų pabėgti link Telšių. Štai kelių sukilimo dalyvių iš Alsėdžių pavardės. Juozas Dargis – vienas pagrindinių partizaninio sukilimo organizatorių Plungės krašte, vėliau teikęs oficialius atsakymus LAF štabui apie sukilėlių veiksmus. Kazys Šilgalis – aktyvus vietos pasipriešinimo dalyvis, kurio vėlesni gyvenimo aprašymai tapo svarbiu šaltiniu tiriant Plungės krašto įvykius. Jonas Tumas – ūkininkas, nukentėjęs nuo sovietinių represijų, sukilimo išvakarėse aktyviai palaikęs antisovietinį judėjimą.

Plateliai. Platelių apylinkių miškuose susiformavo keli partizanų būriai. Jie aktyviai apšaudė besitraukiančias Raudonosios armijos kolonas, kurios judėjo pro Platelius link Mažeikių ar Skuodo. Tarp jų buvo: Stasys Barakauskas – vietos mokytojas, sukilimo dienomis tapęs Platelių partizanų-savisaugos būrio vadu; Juozas Karbonskis – Lietuvos kariuomenės viršila (vėliau leitenantas), sukilimo metu įsitraukęs į vietos gynybą, o vėliau tapęs Kardo rinktinės partizanų kuopos vadu; Justinas Parkauskas – aktyvus visuomenininkas, sukilimo dienų dalyvis ir vėlesnis rezistencijos rėmėjas.

Kuliai: Kulių sukilėliai partizanai ginkluotam pasipriešinimui ruošėsi iš anksto, tad sukilimas čia nebuvo stichiškas. Prasidėjus karui ir sukilimui, vietos sukilėliai ginklų įsigijo iš Kulių valsčiuje buvusio Raudonosios armijos karinio sandėlio. Kulių sukilėliams vadovavo šaulys Vladas Ilginis. Iš 30 pirminių būrio narių net 14 buvo šauliai. Sukilėliai greitai perėmė miestelio administracijos kontrolę iš besitraukiančių sovietų aktyvistų ir iškėlė Lietuvos trispalvę. Prie sukilimo organizavimo prisidėjo buvęs Kulių policijos viršininkas Pranas Pruckus ir šaulys Juozas Vaišnoras.

Šateikiai. Šateikių miškuose susitelkę partizanai (šauliai ir vietos ūkininkai) rengė pasalas raudonarmiečių gurguolėms, judančioms link Platelių ir Mažeikių. Sukilėliai sugebėjo perimti vietos administracijos kontrolę dar iki pasirodant vokiečių kariuomenei. Štai keletas sukilėlių iš Šateikių.: leitenantas S. (istoriniuose partizanų atsiminimuose minimas pavardės inicialu) – Šateikių Rūdaičių kaime gyvenęs karininkas, koordinavęs veiksmus su Platelių sukilėliais; Kostas Tiškevičius – sukilėlių būrio organizatorius, su savo vyrais pasirūpinęs ginkluote iš Šateikių miške buvusio sovietų karinio sandėlio; Antanas Šateikis – jaunosios kartos atstovas, kurio šeima aktyviai rėmė sukilėlius (vėliau įsiliejo į pokario rezistenciją).

Žemaičių Kalvarija. Vietos sukilėliai saugojo bažnyčios turtą ir vienuolyną, nuginklavo kelis pasiklydusius raudonarmiečius. B. Jundulo vadovaujami sukilėliai užėmė miestelį jau pirmosiomis sukilimo dienomis, išgelbėjo ritualinį bažnyčios turtą bei dvasininkus. Sukilėliams talkino vyrų būriai iš Barstyčių. Susišaudymų su raudonarmiečiais metu žuvo mažiausiai du sukilėliai. Kiti žinomi aktyviai veikę asmenys (tarpukario ir vėlesnių pasipriešinimų kontekste): daktaras Platonas Kaunackas bei vėliau sovietų persekioti dvasininkai ir aktyvistai Jonas Ačas, Alfonsas Svarinskas ir kt.

Plungės gimnazistai ir aktyvistai Antanas Rimkus, broliai Tarvainiai ir kiti priklausė slaptoms antisovietinėms organizacijoms (tokioms kaip „Saigūnas“), kurios planavo būsimą sukilimą, rinko ginklus ir platino atsišaukimus. NKVD sekė šiuos jaunuolius ir juos suėmė 1940 m. rudenį arba 1941 m. pavasarį. Nedidelė dalis aktyvistų buvo skubotai suimti pačiomis pirmosiomis karo dienomis (birželio 22–23 d.), kai sovietų saugumas Plungėje dar bandė malšinti kylančią paniką, o suimtuosius skubiai išvežė į apskrities centrą – Telšius.

Vienus okupantus pakeitė kiti

Plungės „Saulės“ gimnazijos kieme esantis akmuo yra vienintelė vieta mieste, kur personalizuotai įvardijami būtent Rainių kankiniai plungiškiai (iš viso Rainių miške buvo nukankinti 22 su Plungės kraštu susiję žmonės).

Birželio sukilimo metu sukilėliai aktyviai įsijungė į kovą su okupantais ir kolaborantais. Netrukus pasitraukus SSRS okupacinei kariuomenei buvo pradėtos steigti savos komendantūros ir milicijos (policijos) būriai tvarkai palaikyti. Tačiau ši vietinė valdžia iškart susidūrė su skaudžia realybe – nacistinė Vokietija neturėjo jokių ketinimų pripažinti nepriklausomos Lietuvos ar jos suverenių institucijų.

1941 m. birželio sukilimas buvo trumpai gyvavęs ir krauju aplaistytas nepriklausomybės atgavimo medelis. Sukilėlių partizanų iš viso galėjo būti 16–20 tūkstančių, žuvo iki 4 tūkst. (istoriniai duomenys skiriasi). Pats sukilimas faktiškai baigėsi 1941 m. birželio 25–28 dienomis, vokiečių kariuomenei įžengus į pagrindinius Lietuvos miestus. Dar po kelių dienų, nuo rugpjūčio 5-osios, šalyje nebeliko jokių nepriklausomybę deklaruojančių institucijų – visą valdžią perėmė nacių okupacinė civilinė administracija (vok. Zivilverwaltung) – vienus okupantus pakeitė kiti.

Silvestras BAUMILA