Remigijos VILNIŪTĖS asmeninio albumo nuotr.

Iš Plungės kilusi Remigija Vilniūtė dar mokyklos suole suprato, kad savo ateitį sies su kūryba. Dabar ji save vadina fotografe jautruole, be to, daug laiko praleidžia rašydama ir piešdama. O ne taip seniai atrado, kad visus šiuos jos pomėgiui puikiai gali apjungti dabar daugelio jau pamiršti popieriniai laiškai. Tad ne taip seniai įkūrė pašto klubą ir kas mėnesį prenumeratoriams siunčia po spalvingą ir kūrybišką laišką.  Pasak jos, šis užsiėmimas yra ne tik apie laiškus, bet ir apie tikrą žmogišką dėmesį bei mažus džiaugsmus kasdienybėje.

Gyvenimo pokyčiai

R. Vilniūtei – 26-eri. Mergina mokėsi Plungės Senamiesčio mokykloje, vėliau perėjo į „Saulės“ gimnaziją. Kaip pati sako, šis sprendimas kardinaliai pakeitė jos gyvenimą.

„Gimnazijoje susiradau savo gyvenimo draugus, nes iki tol jų neturėjau daug, buvau gana tylus ir ramus vaikas. Ten taip pat sutikau mokytojus, kurie paliko didelį pėdsaką mano gyvenime. Pirmiausia – auklėtoją Dovilę Pečiulienę, ji visada matė manyje kūrybišką žmogų ir skatino tuo tikėti. Dar vienas labai svarbus žmogus buvo ir yra lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Mažuknė. Jos įkurtame Tolerancijos centre būrėsi kūrybingi, smalsūs ir jautrūs mokiniai. Kai sakau, kad glaudėmės po jos sparnu, tai nėra tik gražus posakis – ji iš tiesų buvo mūsų globėja“, – pasakojo mergina.

Pasak jos, pas J. Mažuknę mokiniai eidavo visais klausimais: nuo namų darbų iki pačių asmeniškiausių paauglystės iššūkių. Pedagogė kūrė tokią aplinką, kurioje mokiniai jautėsi saugūs, išgirsti ir suprasti.

Merginos teigimu, per ketverius metus, praleistus gimnazijoje, su mokytoja Jolanta nuveikta tiek daug visko, kad dabar sunku net viską papasakoti. Gimnazistai važiuodavo į išvykas, organizuodavo renginius, kūrė spektaklius, mokėsi žydų istorijos, daug diskutavo ir dar daugiau kūrė. Šie pokalbiai, veiklos ir bendrystė R. Vilniūtę formavo kaip žmogų.

Būtent tada mergina ir suprato, kad labiau už viską nori kurti. Mergina šoko hiphopą, latino ir šiuolaikinius šokius, įsitraukė į jaunimo klubą „Interact“, tapo jaunąja šaule, net mokėsi pantomimos senelių namuose, kur tuo metu dėstė teatralas Aleksas Mažonas.

Taip pat pradėjo fotografuoti, kūrė trumpametražius filmus ir siųsdavo juos į įvairius konkursus. Daug rašė, skaitė, dalyvaudavo slemo poezijos skaitymuose. Turbūt skaitytojui kils klausimas – o ar likdavo laiko mokytis? Mergina atviravo, kad savo dėmesį skyrė tik tiems dalykams, kurie ją domino.

Remigijos VILNIŪTĖS asmeninio albumo nuotr.

„Niekada nesupratau fizikos ir matematikos, todėl kažkuriuo metu nusprendžiau, kad tai nėra mano dalykas. Vietoje to rinkausi rašymą, muziką, fotografiją ir sportą. Man pačiai iki šiol juokinga prisiminus, kad kai praleisdavau pamokas, auklėtoja visada manęs ieškodavo fizinio lavinimo pamokose, nes jų niekada nepraleisdavau. Tuo metu daug sportavau ir galvojau tapti olimpine čempione“, – juokėsi menininkė.

Fotografiją R. Vilniūtė atrado 11 klasėje, bičiulis fotografas išmokė naudotis technika ir nuotraukų redagavimo programomis. Kiek prakutusi šioje srityje, pradėjo fotografuoti vestuves,  festivalius, koncertus. Ir dabar Vilniaus šiuolaikinio meno centre kartais fotografuoja renginius.

Vis dėlto niekada neturėjo stipraus poreikio rengti parodas ir pristatyti savo darbus plačiajai auditorijai. Nuo pat pradžių sąmoningai pasirinko paversti fotografiją darbu.

Svarsto apie galimybes sugrįžti į Plungę

Po mokyklos baigimo R. Vilniūtė nusprendė studijuoti taikomąją komunikaciją Kaune. Tiesa, dar nepasibaigus pirmajam semestrui suprato, kad šios studijos nėra tai, ko tikėjosi. Vis dėlto nusprendė jų nemesti.

Bet tuomet pasaulį sustabdė koronaviruso pandemija. Prasidėjus karantinui teko užsidaryti namuose ir ieškoti būdų, kaip neprarasti ryšio su savimi ir pasauliu. Tuo metu mergina pradėjo itin daug rašyti, kartu rengė bakalauro darbą.

Galiausiai plungiškė studijas baigė nuotoliniu būdu. Tą pačią vasarą susikrovė visą savo gyvenimą į keletą dėžių ir išvyko į Vilnių. Kažkur giliai visada žinojo, kad vieną dieną gyvens sostinėje. Galbūt tam įtakos turėjo ir tai, kad tėčio pavardė – Vilnius.

Į šį miestą R. Vilniūtė atvyko neturėdama aiškaus plano, santaupų ar konkretaus tikslo. Netrukus įsidarbino įmonėje, kuri visoje Europoje atidarinėja iliuzijų muziejus. Dirbo tekstų rašytoja ir marketingo specialiste, šis darbas nuvedė ją į įvairias Europos šalis, leido sutikti daugybę įdomių žmonių ir sukaupti neįkainojamos patirties.

Bet praleidusi trejus metus ofise plungiškė suprato, kad atėjo laikas žengti dar vieną žingsnį savo svajonės link – pradėti dirbti sau. Nors buvo daug baimės ir nerimo, išėjo į nežinią. Tada į jos rankas vėl sugrįžo fotoaparatas, o kartu ir piešimas bei rašymas.

Tik baigusi mokyklą R. Vilniūtė skubėjo kuo greičiau išvažiuoti iš Plungės. Buvo nesuprantama, kaip jauni žmonės po studijų ar darbų kituose miestuose pasirenka čia sugrįžti gyventi visam laikui. Jauna mergina buvo ištroškusi visko, ką gali pasiūlyti didmiestis.

Tačiau pragyvenusi sostinėje penkerius metus plungiškė pajuto, kad jos požiūris pasikeitė. Atsirado nuovargis dėl nuolatinio skubėjimo, triukšmo ir tempo, kuriuo gyvena didelis miestas. Kiekvieną kartą grįžusi į Plungę Remigija vis dažniau pagauna save svajojančią apie gyvenimą čia – gimtinėje.

„Smagu matyti, kad miestas keičiasi ir jame atsiranda vis daugiau gražių iniciatyvų. Ypač aktyviai veikia Plungės viešoji biblioteka, kuri buria kūrėjus ne tik iš Plungės, bet ir iš visos Lietuvos ir net užsienio. Jaučiasi, kad čia formuojasi gyva kūrybinė bendruomenė. Jei kada grįžčiau gyventi į Plungę, norėčiau tapti jos dalimi – ne tik kurti pati, bet ir prisidėti prie to, kad kuo daugiau plungiškių atrastų kūrybą, drąsiau reikštų savo idėjas.“

Apie popierinius laiškus, Kreivų žmonių klubą ir gekonus namuose

Pati būdama kūrybiška ir veikli, mergina prieš kurį laiką atrado naują saviraiškos būdą – užsienyje nusižiūrėjo pašto klubo idėją. Ten tokie klubai vadinami „snail mail “ – sraigės paštu, taip apibūdinant lėtą popierinių laiškų rašymo ir pristatymo procesą. Tokiu būdu menininkai dalinasi savo kūryba, tad skaitytojus pasiekiantys laiškai tampa nedidelio formato meno kūriniais, susidedančiais iš tekstų ir smulkių tapybos ar grafikos darbų.

Lietuvoje pašto klubų dar nėra daug, tad Remigija nusprendė nerti į dar neišbandytus vandenis ir nert į laiškų kultūrą. Taip gimė Kreivų žmonių pašto klubas.

Jo nariai gali užsisakyti laišką ir kas mėnesį rasti jį savo pašto dėžutėje. Šiais laikais didžioji dalis turinio mus pasiekia skaitmeniniu formatu, todėl merginai labai patiko mintis suteikti galimybę žmonėms gauti tikrus popierinius laiškus.

O klubo pavadinimas gimė iš asmeninės patirties, kadangi ilgą laiką R. Vilniūtė nežinojo, ką nori veikti gyvenime. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad visi aplink ją aiškiai žino savo tikslus, ko siekia ir kokiu keliu eina, o ji viena tarsi klaidžioja kreivu ir neapibrėžtu keliu.

„Taip ir gimė pavadinimas – Kreivų žmonių klubas. Iš noro suburti žmones, kurie vis dar ieško savojo kelio arba yra supratę, jog gyvenimas nebūtinai turi vykti pagal tiesią liniją.“

Laisvalaikiu R. Vilniūtė lanko šokius, piešia iliustracijas ir kuria muziką. Prieš keletą metų įkūrė grupę „Panika“. Išleido vieną dainą, o šiuo metu dirba prie albumo, kuris netrukus turėtų išvysti dienos šviesą.

Dar viena menininkės laisvalaikio dalis – filmai. Žiūri viską – nuo kino klasikos iki lengvų komedijų ar romantinių filmų.

Kasdienybę paįvairina ir namuose prieš kurį laiką apsigyvenusi katė Hera. Ją su draugu rado sužalotą gatvėje ir nusprendė priglausti.

„Visai neseniai mūsų šeimą papildė ir du gekonai. Niekada anksčiau nebuvau turėjusi šaltakraujų augintinių, todėl ši patirtis man vis dar šiek tiek netikėta ir nauja. Dabar tenka auginti ir jų maistą – kirmėles, svirplius bei tarakonus. Kadangi esu gana empatiškas žmogus, net ir jie mūsų namuose gyvena karališkomis sąlygomis – svirpliai turi savo tvirtovę su dekoracijomis ir slėptuvėmis“, – pasakojo menininkė.