Ro­ko DRUK­TEI­NIO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Iš­si­pil­dė vai­kys­tės sva­jo­nė

R. Druk­tei­niui – 26-eri. Užau­go Žad­vai­nų kai­me, ne­to­li Rie­ta­vo, ša­lia nuo­lat zvim­bian­čios au­to­ma­gist­ra­lės. Bai­gė Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­ją ir My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­lą. Pieš­ti, ta­py­ti pra­dė­jo bū­da­mas ket­ve­rių, o kai su­lau­kė 11-os ar 12-os, dai­lę ne­ti­kė­tai iš­stū­mė mu­zi­ka, pir­mie­ji ban­dy­mai dai­nuo­ti ir gro­ti. Vė­liau, paaug­lys­tė­je, su­si­do­mė­jo poe­zi­ja ir su ja drau­gau­ja iki šiol.

Rie­ta­viš­kis at­vi­ra­vo, kad mo­kyk­los lai­kais ne itin mąs­tė apie atei­tį – ma­nė, kad vis­kas su­si­kli­juos sa­vai­me.

Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te R. Druk­tei­nis stu­di­ja­vo žur­na­lis­ti­ką. Kaž­ka­da vai­kys­tė­je klau­sy­da­ma­sis ra­di­jo lai­dų ve­dė­jų pa­šne­ke­sių juo­kais pa­klau­sė tė­vo, ko­kius moks­lus rei­kia baig­ti, kad bū­tų ga­li­ma dirb­ti to­kį dar­bą. Tė­tis at­sa­kė, kad – žur­na­lis­ti­ką. Ir ga­liau­siai nie­ko ne­pla­na­vus, taip jau nu­ti­ko, jog bū­tent ten vai­ki­nas ir įsto­jo.

„Ra­di­jo sto­ty­je „La­lu­na“ dir­bu dau­giau nei pen­ke­rius me­tus. Įsi­dar­bi­nau pir­ma­me kur­se – į ži­nių re­dak­to­riaus-dik­to­riaus vie­tą. In­ter­ne­te pa­ma­čiau skel­bi­mą, nu­siun­čiau sa­vo bal­su įra­šy­tų ži­nių pa­vyz­dį ir bu­vau pa­kvies­tas iš­si­ban­dy­ti tie­sio­gi­nia­me ete­ry­je. Ja­me vis­kas praė­jo ga­na sklan­džiai, tad ne­tru­kus ofi­cia­liai ta­pau šios ra­di­jo sto­ties ko­lek­ty­vo da­li­mi. Prieš tai te­ko dirb­ti res­to­ra­ne ir žais­lų par­duo­tu­vė­je: res­to­ra­ne pie­ne ma­ri­nuo­da­vau viš­tie­ną, o par­duo­tu­vė­je pa­dė­da­vau vai­kams iš­si­rink­ti ma­ši­nė­les ir šau­tu­vus“, – sa­vo kar­je­ros pra­ždią ap­žvel­gė pa­šne­ko­vas.

Pap­ra­šy­tas dau­giau pa­pa­sa­ko­ti apie dar­bą ra­di­ju­je, R. Druk­tei­nis pir­miau­sia pa­mi­nė­jo, kad čia vis­kas vyks­ta se­kun­džių tiks­lu­mu. Ir dar­bo die­na pra­si­de­da anks­čiau nei ete­ris. Atė­jus rei­kia pa­si­ruoš­ti pir­mo­sioms ži­nioms – per­žiū­rė­ti, kas įvy­ko per­nakt, ope­ra­ty­viai su­re­da­guo­ti nau­jie­nų teks­tus, pa­pil­dy­ti praė­ju­sį va­ka­rą skelb­tą, ta­čiau vis dar ak­tua­lią in­for­ma­ci­ją, pa­skam­bin­ti dėl in­for­ma­ci­jos spe­cia­lio­sioms tar­ny­boms, at­nau­jin­ti orų pro­gno­zę. Ži­nių re­dak­to­riams vie­tos imp­ro­vi­za­ci­jai ma­žai – tai jau ko­le­gų lai­dų ve­dė­jų ark­liu­kas.

O ra­di­jo ži­nio­se svar­bu su­de­rin­ti na­cio­na­li­nės ir vie­ti­nės svar­bos nau­jie­nas su vi­są pa­sau­lį lie­čian­čiais įvy­kiais bei mo­kė­ti vi­sa tai per­tek­ti glaus­tai ir ope­ra­ty­viai.

Ro­ko DRUK­TEI­NIO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Jau­du­lys – net ir po dau­ge­lio me­tų

Ra­di­jo sto­ties „La­lu­na“ pa­grin­di­nės ži­nios trun­ka 3–5 mi­nu­tes, pri­klau­so­mai nuo nau­jie­nų kie­kio ir re­por­ta­žų il­gio. Ro­kas pa­sa­ko­jo, kad bū­na die­nų, kai sun­ku su­tilp­ti ir į 5-ias mi­nu­tes, nes vis­kas, kas svar­bu, re­gis, vyks­ta vie­nu me­tu.

O trum­po­sios ži­nios, ku­rios ry­tais trans­liuo­ja­mos kas pus­va­lan­dį, trun­ka iki maž­daug dvie­jų mi­nu­čių. Jo­se neiš­sip­le­čia­ma, daž­niau­siai anon­suo­ja­ma tai, apie ką bus iš­sa­miau pra­ne­ša­ma pa­grin­di­nė­se ži­nio­se. Taip pat čia ran­da­ma vie­tos kul­tū­ros, spor­to ir ki­toms įdo­my­bėms.

Ar sun­ku pra­bil­ti tie­sio­gi­nio ete­rio me­tu, ypač tu­rint ma­žiau dar­bo ra­di­ju­je pa­tir­ties?

R. Druk­tei­nio tei­gi­mu, jau­du­lys vi­siš­kai taip ir neiš­nyks­ta, tik lai­kui bė­gant tam­pa ne­be toks stip­rus – at­si­ran­da vis dau­giau mė­ga­vi­mo­si tie­sio­gi­ne trans­lia­ci­ja aki­mir­kų. O tech­ni­niai ne­sklan­du­mai su­tei­kia vie­tos imp­ro­vi­za­ci­jai. To­kio­se si­tua­ci­jo­se bū­ti­na veik­ti čia ir da­bar, ne­pa­si­duo­dant stre­sui. Dau­gu­mai sce­na­ri­jų tie­siog neį­ma­no­ma pa­si­ruoš­ti, tai – sa­vo­tiš­kas ra­di­jo ža­ve­sys.

Rie­ta­viš­kis ti­ki­no, jog spe­ci­fi­nių ri­tua­lų prieš tie­sio­gi­nį ete­rį ne­tu­ri. Anot jo, pa­grin­di­niai svei­ko bal­so drau­gai yra ty­la, ko­ky­biš­kas mie­gas ir skys­čiai. Prieš ete­rį ne­pa­tar­ti­na val­gy­ti kai ku­rių pro­duk­tų, pa­vyz­džiui, šo­ko­la­do.

„Esu jau su­si­tai­kęs su tuo, jog sa­vo mėgs­ta­mo at­li­kė­jo kon­cer­te nie­ka­da ne­be­ga­lė­siu dai­nuo­ti „iš vi­sos gerk­lės“, nes ki­tą die­ną ete­ry­je gir­dė­tų­si kran­ki­mas ar­ba ne­si­gir­dė­tų vi­sai nie­ko“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Įsi­min­ti­niau­sio ir emo­ciš­kai sun­kiau­sio pra­ne­ši­mo, per­skai­ty­to ete­ry­je, pa­šne­ko­vas ne­pa­me­na. Pa­sak jo, dirb­da­mas to­kį dar­bą tu­ri bū­ti pa­si­ruo­šęs pra­neš­ti apie vis­ką. Tie­sa, pri­si­pa­ži­no, kad da­bar jį la­biau­siai džiu­gi­na anks­ty­vo ry­to pra­ne­ši­mai apie de­gan­čią Mask­vą.

Pris­ta­tė de­biu­ti­nę poe­zi­jos kny­gą

Kai mik­ro­fo­nas bū­na iš­jung­tas ir rei­kia ati­trūk­ti nuo nuo­la­ti­nio in­for­ma­ci­jos srau­to bei pail­sė­ti, Ro­kas tu­ri sa­vo ri­tua­lų, kaip tai pa­da­ry­ti: bė­gio­ja, mi­na dvi­ra­tį ar ko­pia į kal­nus. Kol kas ši „šven­ta tre­jy­bė“, kaip jis pa­ts sa­kė, pa­de­da ge­riau­siai.

Į sa­vo gim­tą­jį Rie­ta­vą R. Druk­tei­nis su­grįž­ta, nors ir ne taip daž­nai, kaip kaip no­rė­tų­si. O kai ap­si­lan­ko, vi­sa­da džiau­gia­si gra­žė­jan­čiu my­li­mu mies­tu ir jo apy­lin­kė­mis.

Ne kur ki­tur, o Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės Ire­nė­jaus Ogins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je per­nai su­reng­tas de­biu­ti­nės R. Druk­tei­nio poe­zi­jos kny­gos „Erš­kė­čių pa­kraš­ty“ pri­sta­ty­mas. Dvi vi­siš­kai skir­tin­gos kal­bos for­mos: la­ko­niš­ka, tiks­li ra­di­jo ži­nių kal­ba ir lais­va, me­ta­fo­riš­ka poe­zi­ja – Ro­kui tar­si at­sva­ra vie­na ki­tai, ku­rios pui­kiai su­si­gy­ve­na kar­tu.

„Poe­zi­ja ne­lei­džia pra­pul­ti šal­tuo­se ir tar­si me­cha­niš­kai su­sty­guo­tuo­se ži­nių teks­tuo­se, tuo me­tu šie ne­lei­džia kal­bė­ti ar mąs­ty­ti vien poe­tiš­kai, vis grą­ži­na prie že­miš­ku­mo ir lo­gi­kos. Dar­bas įkvė­pi­mo ne­slo­pi­na, kai ku­riais as­pek­tais su­tei­kia nau­dos – ka­dan­gi ruo­šiant ži­nias iš nau­jie­nų teks­to rei­kia iš­mes­ti vi­są ne­rei­ka­lin­gą „ba­las­tą“ ir pa­lik­ti tik es­mę, tai per­si­duo­da ir kū­ry­bai. Bū­tent dėl šios prie­žas­ties ma­nie­ji ei­lė­raš­čiai są­ly­gi­nai trum­pi ir kon­cent­ruo­ti.“

O kny­gos pa­va­di­ni­mą „Erš­kė­čių pa­kraš­ty“ R. Druk­tei­niui pa­suf­le­ra­vo vie­nas įsi­min­ti­niau­sių vai­kys­tės vaiz­di­nių – ša­lia gim­tų­jų na­mų au­gu­sio erš­kė­čių krū­mo, ku­ris vi­sa­da jį pa­si­tik­da­vo su­grįž­tant. Ši vie­ta, tė­viš­kė yra lyg bran­duo­lys, pra­di­nis taš­kas, iš ku­rio iš­si­ke­ro­ja puokš­tė ke­lių į vi­sus lau­kian­čius gy­ve­ni­mo pa­kraš­čius.

Pats kū­ry­bi­nis pro­ce­sas tru­ko apie ket­ve­rius me­tus, ta­čiau kny­gos idė­ją rie­ta­viš­kis ne­šio­jo­si ir bran­di­no sa­vy­je ge­ro­kai il­giau – nuo pir­mų­jų ei­lė­raš­čių, pa­ra­šy­tų dar paaug­lys­tė­je.

Šiuo me­tu ki­tos kny­gos vy­ras sa­kė ra­šy­ti ne­pla­nuo­jan­tis. Sa­ko, kad rei­kia lai­ko vi­di­niams re­sur­sams at­sta­ty­ti ir nau­joms pa­tir­tims su­kaup­ti. Tad kol pa­šne­ko­vo min­ty­se dė­lio­ja­si nau­ji po­smai, da­li­na­mės dviem ei­lė­raš­čiais iš pir­mo­sios jo kny­gos.

US­NYS

Kai kar­tą iš mie­go

Su­ši­lęs pa­bu­si,

Dau­giau neat­min­si

Anks­tes­nio

Sa­vęs.

Ba­dy­sis še­šė­liai

Lyg že­lian­čios us­nys.

Pu­siau­nak­čių pink­lės

Il­gai

Už­si­tęs.

Se­kun­džių ne­ro­dys

Užst­ri­gę ro­dyk­lės.

Tik girgž­dan­tys slenks­čiai

Šne­kė­sis

Per­nakt.

Į veid­ro­dį krei­vą

Nes­pė­si dai­ry­tis.

Ką va­kar ži­no­jai –

Pra­dės

Ne­su­tapt.

UŽ DY­KĄ

Pir­kau ka­dais gy­ve­ni­mą – ne­ti­ko.

Par­duot ban­džiau iš­syk – ne­bu­vo kam.

Ti­kė­jaus gaut sau­je­lę bent ska­ti­kų…

Įb­ru­ko man tur­būt jį su vi­sam.

Ne­mo­ka­mai ga­liau­siai net pa­siū­liau –

Nei prie­šai ne­si­gun­dė, nei drau­gai.

Ir vil­tį taip ga­lop sa­vy su­kū­liau.

Rau­do­jau – na paim­kit, juk dy­kai…

Bet nieks, oi nieks gy­ve­ni­mo ne­troš­ko.

Sa­vų tur­būt pa­ka­ko per akis.

Kaž­ką tik nu­me­ken­da­vo lyg ož­kos –

At­seit, ne­grob­tų to­kio net va­gis.

Trum­pai drū­tai – li­kau su juo aš vis­gi.

Ne­bu­vo jau kaip elg­tis, ką da­ryt –

Nei keik­ti, nei iš­mest, mė­gint nu­bliz­gint,

Nei am­žiams į lom­bar­dą už­sta­tyt.