
Taip buvo su Rolandu Paksu. Taip buvo su Viktoru Uspaskichu. Panašų kelią šiandien eina ir Remigijus Žemaitaitis. Skirtingi laikai, skirtingi veidai, tačiau tas pats pažadas – „aš vienintelis kovosiu už jus“.
Paradoksas, kad visi trys save pristatė kaip paprastų žmonių gynėjus, nors patys niekada nebuvo paprasti žmonės. Tai turtingi, įtakingi, ne vienerius metus valdžios koridoriuose praleidę politikai. Tačiau jie sugebėjo įtikinti dalį visuomenės, kad yra tie, kurie stos „prieš elitą“.
Tokių politikų sėkmė remiasi ne idėjomis, o emocijomis. Jie žino, kad pyktis, nusivylimas ir baimė veikia stipriau nei sudėtingi ekonomikos planai. Todėl vietoj sprendimų dažnai siūlo ieškoti kaltų. Kalta ana valdžia. Kalta žiniasklaida. Kalti ekspertai.
Dar vienas jų ginklas – aukos vaidmuo. Kai tokį politiką kritikuoja, jis skuba šaukti, kad yra persekiojamas, o žurnalistai esą papirkti. Kai sulaukia priekaištų, jis skundžiasi tapęs sistemos taikiniu. Tokios istorijos patinka žmonėms, kurie jaučiasi neišgirsti ar nusivylę. Jie pradeda matyti ne politiką, o kovotoją.
Tačiau visada paaiškėja, kad už pažadų slypi noras išlikti dėmesio centre ir įgyvendinti savo siaurus interesus, kurie tik kenkia šaliai.
Galbūt R. Žemaitaitis dar kurį laiką išliks dėmesio centre. Gal net ir toliau turės patiklių sekėjų, kurie tikės jo pasakojimais.
Liūdna, kad pasibaigus vieno gelbėtojo erai dažnai pradedama ieškoti kito. Tarsi būtume nieko nepasimokę. Tarsi tikėtume, kad šįkart stebuklas tikrai įvyks.
Valstybė nėra televizijos šou ar apsižodžiavimai feisbuke. Jos negalima sutaisyti emocingu vaizdo įrašu ar skambiu pažadu. Valstybė kuriama lėtai, kantriai ir atsakingai. Ir kuo mažiau joje bus „gelbėtojų“, tuo daugiau bus konkrečių rezultatų.






Parašykite komentarą