Asmeninio archyvo nuotr.

Tve­rų se­niū­ni­jo­je, Zo­rū­bė­liuo­se, so­dy­bą tu­rin­tis Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys Al­bi­nas Mas­laus­kas ži­no­mas kaip bi­ti­nin­kas, ku­ris su šyp­se­na su­tin­ka vi­sus, už­su­kan­čius į sve­čius. Vie­nin­te­lio šia­me kai­me li­ku­sio vien­kie­mio šei­mi­nin­kas sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je daž­nai da­li­ja­si min­ti­mis apie gy­ve­ni­mo gam­to­je pri­va­lu­mus, bi­tes, žmo­gaus ir gam­tos san­ty­kį. O jis tik­rai ypa­tin­gas, kai gry­bai į kie­mą atei­na pa­tys, kai at­si­bun­di ir už­mie­gi su paukš­čių gies­mė­mis, o in­ki­luo­se sa­vo vai­kus pe­ri ne tik smul­kie­ji čiul­buo­nė­liai, bet ir pe­lė­dos.

Zo­rū­bė­liuo­se ge­ra vi­siems, nes pro rū­pes­tin­go šei­mi­nin­ko akis nie­kas ne­pras­lys­ta. Bet šį kar­tą mū­sų is­to­ri­ja ne apie A. Mas­laus­ką, o apie ypa­tin­gus so­dy­bos gy­ven­to­jus – pe­lė­das. Du in­ki­lus so­dy­bos tven­ki­nio pa­kran­tė­je A. Mas­laus­kas iš­kė­lė se­niai – gal prieš ke­lio­li­ka me­tų. Bu­vo jie skir­ti gand­ra­liz­dy­je pe­rė­ju­siai an­čių šei­my­nai, ku­rią iš na­mų iš­vi­jo krank­lys.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ta­čiau me­di­nia­me na­me­ly­je tarp aje­rų ap­si­gy­ve­no ne an­tys. 2014 me­tų ge­gu­žę so­dy­bos sa­vi­nin­kas pa­ma­tė, kad pro vie­no in­ki­lo an­gą žval­go­si pe­lė­džiu­kas. Vos spė­jo nu­fo­tog­ra­fuo­ti slap­tą gy­ven­to­ją, jis gim­tą­ją gūž­tą pa­li­ko. 2020 me­tų lie­pą jau ki­ta­me in­ki­le pe­lė­da iš­pe­rė­jo tris pe­lė­džiu­kus, o praė­ju­siais me­tais iš liz­do pa­si­žval­gy­ti po pla­tų pa­sau­lį va­ka­rais iš­lįs­da­vo net ke­tu­ri ma­žy­liai. Ste­bė­jo juos vy­ras nuo pir­mo­jo išė­ji­mo į vie­šu­mą iki iš­skri­di­mo į miš­ką.

A. Mas­laus­kas vi­sai ne­si­ti­kė­jo, kad ir šie­met – ant­rus me­tus iš ei­lės – pe­lė­da pe­rė­ji­mui vėl pa­si­rinks jo so­dy­bą. Ne ta­me pa­čia­me in­ki­le, ša­lia esan­čia­me, ge­gu­žės 20-osios va­ka­rą pa­si­ro­dė gy­vy­bė. „Nu i kon – ont­ri metā iš ei­luos tu­ram vėš­ta­lio­ku. Va­kar tėktās spar­nie­li bo­va iš­kė­šės pro lak­ta, vo šī va­ka­ra pėr­ma­sis sa­va vei­die­li pa­ruo­dė, po dėi­ne­lės kė­tuos tu­rie­tom bū­ti i dau­giau..“ – sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je džiau­gė­si Zo­rū­bė­lių vien­kie­mio gas­pa­do­rius.

O po ke­lių die­nų pa­si­ro­dė, kad jis bu­vo tei­sus: vi­su gra­žu­mu jam jau po­za­vo trys pil­kų pū­kų ka­muo­lė­liai.

„Esa­te ne tik bi­ti­nin­kas, bet ir pe­lė­dų au­gin­to­jas“, – juo­kau­ja­me kal­bin­da­mi pa­šne­ko­vą. Tuoj su­lau­kia­me ir at­sa­ky­mo: „Jos au­ga pa­čios, o aš tik pri­žiū­riu!“

Kad vi­si no­rin­tys gy­ven­ti šia­me vien­kie­my­je su­tilp­tų, šei­mi­nin­kas šie­met su­ka­lė ir į me­džius įkė­lė dar pen­kis nau­jus in­ki­lus. Ki­tus iš­da­li­jo drau­gams ir pa­žįs­ta­miems, kad ir ki­tur paukš­tukų gies­mės skam­bė­tų.