Birutės MICKIENĖS nuotr.

Dia­na Ži­liū­tė – spor­ti­nin­kė, ku­rios var­das įra­šy­tas Lie­tu­vos ir pa­sau­lio dvi­ra­čių spor­to is­to­ri­jo­je. Bu­vu­si pa­sau­lio čem­pio­nė, Sid­nė­jaus olim­pia­dos pri­zi­nin­kė jau daug me­tų gy­ve­na Ita­li­jo­je, ta­čiau pa­si­tik­ti sa­vo 50-me­čio grį­žo į gim­tą­jį Rie­ta­vą. Į mies­tą, kur vis­kas pra­si­dė­jo – tarp sa­vų žmo­nių, pa­žįs­ta­mų gat­vių ir gim­ti­nės vė­jo. Šią ypa­tin­gą jai die­ną Dia­na su­ra­do lai­ko at­vyk­ti į jos gar­bei ren­gia­mas tra­di­ci­nes dvi­ra­čių var­žy­bas.

Svei­ki­ni­mai ir gim­ta­die­nio tor­tas

Pir­mą­ją Rie­ta­vo gar­bės pi­lie­tę, gar­siau­sią šio kraš­to spor­ti­nin­kę gra­žios as­me­ni­nės su­kak­ties pro­ga svei­ki­no Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės me­ras An­ta­nas Čer­nec­kis, Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus ve­dė­ja Jo­lan­ta Gre­vie­nė, jos pa­va­duo­to­jas spor­tui ir var­žy­bų or­ga­ni­za­to­rius Man­tas Vai­če­kaus­kas.

Sa­vi­val­dy­bės va­do­vas džiau­gė­si uni­ka­lia pro­ga – ga­li­my­be pa­svei­kin­ti Dia­ną su gar­bin­ga su­kak­ti­mi. Vieš­niai pa­dė­ko­ta už tai, kad jos var­das su­bu­ria bend­ruo­me­nę, už įkve­pian­čią pa­tir­tį, bend­ra­vi­mą ug­dant atei­ties vi­suo­me­nę ir Rie­ta­vo kraš­to var­do gar­si­ni­mą. Pa­lin­kė­ta džiu­gių aki­mir­kų, vi­di­nės ra­my­bės ir neiš­sen­kan­čios ener­gi­jos.

Gra­žūs žo­džiai, do­va­nos, gė­lės ir šven­ti­nis tor­tas, pa­ly­dė­ti tra­di­ci­niu „Il­giau­sių me­tų!“, su­jau­di­no mo­te­rį. Emo­ci­joms nu­slū­gus, su­si­ti­ko­me trum­pam po­kal­biui.

D. Ži­liū­tę vi­si ži­no­me kaip gar­sią dvi­ra­ti­nin­kę, o ko­kia mo­te­ris yra Dia­na, žen­gian­ti per sa­vo 50-me­čio slenks­tį? „Smar­kiai pa­si­kei­tu­si, iš­ti­ki­ma sau“, – at­sa­kė pa­šne­ko­vė. Tęs­da­ma pra­dė­tą min­tį kal­bė­jo: „Bran­du­mas lei­džia kiek­vie­ną die­ną gy­ven­ti taip, kad jaus­tum gy­ve­ni­mą plau­kian­tį ve­no­se. Šiuo me­tu jau­čiu sa­vy­je no­rą po­ky­čiui – jis su­si­jęs su gim­ti­nės šauks­mu. Vi­sa­da jį jau­čiau, bet am­žė­jant Lie­tu­vos il­ge­sys ak­cen­tuo­ja­si, stip­rė­ja. Dar ne­ži­nau, kaip tas po­ky­tis at­ro­dy­tų, ne­ga­lė­čiau jo nu­pa­sa­ko­ti. Ma­no pa­tir­tis ro­do, kad ne­rei­kia įvy­kių dirb­ti­nai for­suo­ti, už­ten­ka ste­bė­ti si­tua­ci­ją ir pa­si­nau­do­jus pa­siū­ly­mais plauk­ti ten, kur no­ri plauk­ti.“

Nuo spor­to ne­nu­to­lo

Šiuo me­tu bu­vu­si pa­sau­lio čem­pio­nė gy­ve­na Vol­pa­go del Mon­tel­lo mies­te­ly­je, esan­čia­me Šiau­ri­nė­je Ita­li­jos da­ly­je, Tre­vi­zo pro­vin­ci­jo­je. 2009 m. bai­gu­si pro­fe­sio­na­lią kar­je­rą nuo spor­to per daug ne­nu­to­lo, įsi­dar­bi­no spor­ti­nę ap­ran­gą ir in­ven­to­rių ga­mi­nan­čio­je bend­ro­vė­je „Dia­do­ra“. Dir­bo su dvi­ra­čių spor­tu, leng­vą­ja at­le­ti­ka ir iki šiol jo­je te­dir­ba. Spor­to mar­ke­tin­go de­par­ta­men­te yra at­sa­kin­ga už spor­ti­nius ren­gi­nius ko­mer­ci­jai ne tik Ita­li­jo­je, bet ir Vo­kie­ti­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je.

Į Rie­ta­vą daž­niau­siai Dia­na at­vyk­da­vo su duk­ra Ila­ri­ja. Šį kar­tą stu­den­tė pa­si­li­ko Ita­li­jo­je – lai­ko uni­ver­si­te­te eg­za­mi­nus. Ila­ri­jos var­do reikš­mė – sau­lės til­tas. Paš­ne­ko­vė at­vi­ra­vo, kad net bū­da­ma to­li nuo duk­ters jau­čia jas sie­jan­tį ypa­tin­gą dva­si­nį til­tą. Pa­sa­ko­jo, kad mer­gi­na ir bū­du, ir išo­re – tik­ra lie­tu­vė, tar­si nie­ko bend­ro su ita­lais ne­tu­rė­tų. Ila­ri­ja, kaip ir ma­ma, su­sie­ta su spor­tu: gruo­džio mė­ne­sį ga­vo tre­ne­rės li­cen­ci­ją ir dir­ba su žmo­nė­mis, sli­di­nė­jan­čiais nuo kal­nų.

Į Lie­tu­vą mo­te­ris šį kar­tą su­grį­žo ly­di­ma drau­go Han­so, su ku­riuo kar­tu jau tre­jus me­tus. Nuo ta­da, kai su­si­pa­ži­no per bė­gi­mą, skir­tą Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bei pa­mi­nė­ti, ku­rį or­ga­ni­za­vo jo ko­le­ga ka­ri­nin­kas lie­tu­vis.

Į kar­je­ros me­tus su­grį­žus

Kal­bant su to­kių aukš­tu­mų pa­sie­ku­sia dvi­ra­ti­nin­ke, min­tys no­ri ne­no­ri nu­kryps­ta į pro­fe­sio­na­laus spor­to kar­je­ros me­tus. Kaip jau mi­nė­jo­me, į spor­to is­to­ri­ją ryš­kio­mis rai­dė­mis rie­ta­viš­kė įsi­ra­šė kaip pa­sau­lio čem­pio­nė, olim­pi­nio bron­zos me­da­lio lai­mė­to­ja. Vis dėl­to svar­biau­sio­mis sa­vo kar­je­ro­je var­žy­bo­mis Dia­na įvar­di­ja 1994 me­tais lai­mė­tą Pa­sau­lio jau­ni­mo čem­pio­na­tą. Iš­ko­vo­ta per­ga­lė anuo­met jau­nai sep­ty­nio­lik­me­tei spor­ti­nin­kei pa­dė­jo pa­ti­kė­ti, kad ir iš Rie­ta­vo ki­lu­si mer­gi­na ga­li siek­ti aukš­tu­mų, kad ke­lias, ku­rį ji pa­si­rin­ko dar bū­da­ma 13-me­tė, yra tei­sin­gas.

Sun­kiau­sios, dau­giau­sia pa­stan­gų ir iš­tver­mės pa­rei­ka­la­vu­sios var­žy­bos – dau­gia­die­nės plen­to dvi­ra­čių lenk­ty­nes „Tour de Fran­ce“. „Kai per 15 die­nų vyks­ta tiek daug var­žy­bų, ener­gi­jos pra­šai ir iš to, ku­ris dan­gu­je. Esu įsi­ti­ki­nu­si aukš­tes­nių jė­gų, kad ir kaip jas va­din­tu­mė­me, bu­vi­mu“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Dvi­ra­čių spor­tą pa­si­rin­kę žmo­nės, anot pa­šne­ko­vės, – ma­zo­chis­tai, ta­čiau šiais lai­kais spor­ti­nin­kų kar­je­ra trum­pes­nė ir la­biau su­kon­cent­ruo­ta. Tre­ni­ruo­ja­si dvi­ra­ti­nin­kai ne da­ly­vau­da­mi var­žy­bo­se, kaip bū­da­vo anks­čiau, o tre­ni­ruo­čių sto­vyk­lo­se. Ta­čiau šios kar­tos spor­ti­nin­kams ten­ka at­lai­ky­ti di­des­nį spau­di­mą, ypač so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.

Džiau­gė­si gra­žė­jan­čiu Rie­ta­vu ir jo žmo­nė­mis

Į gim­ti­nę trum­pam su­grį­žu­si D. Ži­liū­tė sa­kė, kad la­bai no­rė­jo sa­vo ju­bi­lie­ji­nę su­kak­tį pa­si­tik­ti Rie­ta­ve. Nes­lė­pė – jai la­bai ma­lo­nu ži­no­ti, kad jos pa­sie­ki­mų įkvėp­tos var­žy­bos ne­pra­ran­da po­pu­lia­ru­mo: „Ne­mėgs­tu gir­tis sa­vo lai­mė­ji­mais. Bet ma­tant, kaip vai­kai my­li spor­tą, jau­čiant jų pa­gar­bą, ky­la ne­rea­lus jaus­mas ir su­vo­ki­mas: „Juk iš tik­rų­jų tai bu­vo…“

Dia­na di­džiuo­ja­si gim­tuo­ju Rie­ta­vu, ku­ris, anot jos, kas­kart vis gra­žes­nis ir tvar­kin­ges­nis. Sa­kė pa­ste­bin­ti, kaip kei­čia­si žmo­nių bend­ra­vi­mo kul­tū­ra, jų po­žiū­ris į sa­vo mies­tą.

Bai­gian­tis trum­pam po­kal­biui, klau­sė­me, ko gar­sio­ji kraš­tie­tė pa­lin­kė­tų jau­niems žmo­nėms, no­rin­tiems siek­ti sa­vo tiks­lų. „Su­ras­ti sa­ve, tu­rė­ti gra­žių sva­jo­nių ir są­ži­nin­gai siek­ti jų iš­si­pil­dy­mo, nes ei­nant ki­tu ke­liu, pa­sie­ki­mai bus trum­pa­lai­kiai ir neat­neš džiaugs­mo“, – nu­skam­bė­jo pra­smin­gi žo­džiai.

O sau? „Mei­lės! Man tai gy­ve­ni­mo esen­ci­ja. Mei­lės ne­bū­ti­nai žmo­gui ar žmo­nėms… My­lė­ti kiek­vie­ną die­ną, my­lė­ti tai, ką da­rai, my­lė­ti gy­ve­ni­mą“, – lin­kė­jo sau tą­dien neei­li­nį gim­ta­die­nį šven­tu­si pa­šne­ko­vė.