Sauliaus NARKAUS nuotr.

Dar­bo die­no­mis Jus­ti­nas Šim­kus rū­pi­na­si sklan­džia įmo­nės veik­la – koor­di­nuo­ja ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­bą ir val­do fi­nan­sus vie­no­je Plun­gės bend­ro­vė­je. Sa­vait­ga­liais jo ran­ko­se – FPV dro­no val­dy­mo pul­tas. Jus­ti­nas yra Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos Že­mai­ti­jos šau­lių 8-osios rink­ti­nės Plun­gės kuo­pos šau­lys, pa­si­rin­kęs be­pi­lo­čių or­lai­vių pa­da­li­nį. Iš pir­mo žvilgs­nio šios dvi veik­los at­ro­do vi­siš­kai skir­tin­gos. Ta­čiau pa­ts Jus­ti­nas sa­ko, kad jas sie­ja dau­giau bend­ro, nei ga­li pa­si­ro­dy­ti – at­sa­ko­my­bė, ko­man­di­nis dar­bas ir no­ras bū­ti nau­din­gam sa­vo kraš­tui bei bend­ruo­me­nei.

Dro­no ne­bu­vo čiu­pi­nė­jęs

Pa­sak Jus­ti­no, min­tis pri­si­jung­ti prie Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos bren­do ne vie­ne­rius me­tus. „Apie tai gal­vo­jau jau se­niai. Kai at­si­ra­do pro­ga ir drau­gas pa­kvie­tė pri­si­jung­ti, il­gai ne­bes­vars­čiau“, – pri­si­me­na Jus­ti­nas.

Jam na­rys­tė Lie­tu­vos šau­lių są­jun­go­je nė­ra bai­mės ar ne­ri­mo pa­dik­tuo­tas spren­di­mas. Prie­šin­gai – tai są­mo­nin­gas pa­si­rin­ki­mas ruoš­tis iš anks­to.

Kaip sa­ko pa­ts Jus­ti­nas, kas­dien kiek­vie­nas esa­me ten, kur mū­sų la­biau­siai rei­kia – šei­mo­je, dar­be, sa­vo bend­ruo­me­nė­je. Ta­čiau ne­ti­kė­tų iš­ban­dy­mų aki­vaiz­do­je svar­bu ne tik no­rė­ti pa­dė­ti, bet ir ži­no­ti, kaip tai pa­da­ry­ti. O to­kioms si­tua­ci­joms ruoš­tis rei­kia da­bar, nes atė­jus kri­zei lai­ko mo­ky­tis jau ne­be­bus.

Rink­da­ma­sis veik­los kryp­tį Jus­ti­nas svars­tė ke­lias ga­li­my­bes, ta­čiau la­biau­siai sa­ve ma­tė bū­tent be­pi­lo­čių or­lai­vių pa­da­li­ny­je: „Šian­dien dro­nų ope­ra­to­riai yra la­bai rei­ka­lin­gi, to­dėl no­rė­jo­si pri­si­dė­ti ten, kur ga­liu bū­ti nau­din­giau­sias. At­ro­dė, kad bū­tent čia ga­lė­siu ge­riau­siai sa­ve rea­li­zuo­ti.“

Pa­ra­dok­sa­lu, ta­čiau iki tap­da­mas šau­liu Jus­ti­nas su dro­nais ma­žai ką bend­ro tu­rė­jo.

„Su dro­nais su­si­pa­ži­nau tik atė­jęs į Šau­lių są­jun­gą. Tai bu­vo ma­no pir­ma­sis pri­si­lie­ti­mas prie šios sri­ties“, – kal­ba Jus­ti­nas.

Šau­lių są­jun­go­je rei­ka­lin­gi įgū­džiai

Jus­ti­no is­to­ri­ja pa­nei­gia vie­ną daž­niau­sių ste­reo­ti­pų apie Šau­lių są­jun­gą – kad čia vie­tos yra tik žmo­nėms, jau tu­rin­tiems ka­ri­nį pa­si­ren­gi­mą ar mo­kan­tiems val­dy­ti gink­lus. Iš tie­sų or­ga­ni­za­ci­jo­je svar­bios ir ci­vi­li­nia­me gy­ve­ni­me įgy­tos kom­pe­ten­ci­jos. Ad­mi­nist­ra­vi­mo, fi­nan­sų, me­di­ci­nos, in­ži­ne­ri­jos, IT, lo­gis­ti­kos ar ki­tų sri­čių spe­cia­lis­tai sa­vo ži­nio­mis pri­si­de­da prie bend­ro pa­si­ren­gi­mo, o kar­tu ga­li įgy­ti ir vi­siš­kai nau­jų įgū­džių.

To­dėl kiek­vie­nas ga­li at­ras­ti veik­lą, ku­rio­je ge­riau­siai pri­tai­kys sa­vo pa­tir­tį ar­ba iš­moks to, apie ką vi­sa­da sva­jo­jo – val­dy­ti dro­nus, teik­ti pir­mą­ją pa­gal­bą, už­tik­rin­ti ry­šį ar pri­si­dė­ti prie sa­vo mies­to sau­gu­mo.

„Kas­dien dir­bu su žmo­nė­mis, ir Šau­lių są­jun­go­je vis­kas taip pat pa­rem­ta ko­man­di­niu dar­bu. Tiek įmo­nė­je, tiek čia kiek­vie­nas tu­ri sa­vo at­sa­ko­my­bes ir už­duo­tis. Sėk­mė pri­klau­so nuo to, ar vi­si ko­ky­biš­kai at­lie­ka sa­vo vaid­me­nį“, – pa­sa­ko­ja plun­giš­kis.

Šau­lių są­jun­go­je Jus­ti­nas įgi­jo ne tik nau­jų tech­ni­nių įgū­džių. Pa­sak jo, ši veik­la pa­kei­tė ir jį pa­tį: „Čia iš­mo­kau at­sa­ko­my­bės, pa­rei­gin­gu­mo, bend­rys­tės su bro­liais ir se­sė­mis šau­liais. Dar la­biau su­stip­rė­jo pa­trio­tiš­ku­mas. Tai sa­vy­bės, ku­rios pra­ver­čia ne tik šau­lių veik­lo­je, bet ir kas­die­nia­me gy­ve­ni­me.“

Pra­ty­bos šau­liams – ne tik ga­li­my­bė mo­ky­tis. Jo­se ne­trūks­ta bend­ra­vi­mo, ge­ros nuo­tai­kos ir si­tua­ci­jų, ku­rios il­gam iš­lie­ka at­min­ty­je. Bū­tent toks bend­ruo­me­niš­ku­mas, anot Jus­ti­no, yra vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl žmo­nės ski­ria sa­vo lais­vą lai­ką šau­lys­tei.

Šau­lių są­jun­ga – tai ne tik fi­zi­niai iš­šū­kiai ar ka­ri­nis ren­gi­mas. Tai bend­ruo­me­nė, ku­rio­je žmo­nės mo­ko­si vie­ni iš ki­tų, da­li­ja­si pa­tir­ti­mi ir kar­tu ug­do įgū­džius, ku­rie ga­li bū­ti svar­būs tiek kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, tiek ekst­re­ma­lio­se si­tua­ci­jo­se.

Pra­ty­bo­se – ir ne­ti­kė­tos si­tua­ci­jos

Vie­na iš įsi­min­ti­nes­nių is­to­ri­jų nu­ti­ko per pra­ty­bas. Vyk­dy­da­mi už­duo­tis šau­liai iš oro pa­matė įtar­ti­ną au­to­mo­bi­lį. Nusp­ren­dę jį ste­bė­ti, pa­ma­tė, kaip prie jo pra­dė­jo rink­tis jau­nuo­liai.

„Ste­bė­jo­me vis­ką iš vir­šaus, ti­kė­da­mie­si, kad mū­sų ne­pas­te­bės. Ta­čiau jie vis dėl­to pa­ma­tė dro­ną, sku­biai sė­do į au­to­mo­bi­lį ir nu­va­žia­vo. Se­kė­me juos iki ki­tos su­sto­ji­mo vie­tos. Kuo vi­sa is­to­ri­ja bū­tų pa­si­bai­gu­si, taip ir li­ko pa­slap­tis“, – su šyp­se­na pri­si­me­na jis.

To­kios si­tua­ci­jos lei­džia ge­riau su­pras­ti, ko­kias ga­li­my­bes su­tei­kia be­pi­lo­čiai or­lai­viai ir kiek daug pra­kti­nės pa­tir­ties ga­li­ma įgy­ti per pra­ty­bas.

Šau­lio pa­tir­tis pa­kei­tė ir Jus­ti­no po­žiū­rį į pa­si­ren­gi­mą kri­zėms: „Da­bar ži­nau, kaip elg­čiau­si įvai­rių grės­mių at­ve­ju. Ži­nau, ką tu­rė­čiau da­ry­ti pa­ts ir kaip tu­rė­tų elg­tis ma­no šei­ma. Tas pa­si­ren­gi­mas su­tei­kia dau­giau ra­my­bės ir pa­si­ti­kė­ji­mo.“

Bū­tent to­dėl šau­liai sa­vo pa­si­ren­gi­mą ver­ti­na ne kaip po­mė­gį, o kaip at­sa­ko­my­bę sa­vo bend­ruo­me­nei. Ka­ro ar kri­zės me­tu jie pir­miau­sia gi­na ne abst­rak­čią te­ri­to­ri­ją – jie gi­na sa­vo mies­tą, sa­vo žmo­nes ir sa­vo ar­ti­muo­sius. Tam ruoš­tis rei­kia dar tai­kos me­tu.

Kiek­vie­nas rei­ka­lin­gas

Pak­laus­tas, ką at­sa­ky­tų žmo­nėms, vis dar ma­nan­tiems, kad Šau­lių są­jun­ga yra tik apie gink­lus ir ka­ri­nę draus­mę, Jus­ti­nas ne­dve­jo­ja: „Tai daug dau­giau. Čia ga­li iš­mok­ti pir­mo­sios pa­gal­bos, įgy­ti be­pi­lo­čių or­lai­vių val­dy­mo įgū­džių, pa­si­reng­ti pa­dė­ti vi­suo­me­nei ekst­re­ma­lių­jų si­tua­ci­jų me­tu. Tai vie­ta, kur nuo­lat to­bu­lė­ji ir įgy­ji ži­nių, ku­rios pra­ver­čia gy­ve­ni­me.“

Jus­ti­no is­to­ri­ja ro­do, jog Šau­lių są­jun­go­je ne­bū­ti­na keis­ti pro­fe­si­jos, kad ga­lė­tum pri­si­dė­ti prie vals­ty­bės gy­ny­bos. Prie­šin­gai – čia rei­ka­lin­ga tai, ką žmo­gus jau mo­ka.

Vie­ni tam­pa ry­šių spe­cia­lis­tais, ki­ti – inst­ruk­to­riais, me­di­kais, lo­gis­ti­kos ar ki­ber­ne­ti­nio sau­gu­mo spe­cia­lis­tais, o kai ku­rie, kaip Jus­ti­nas, at­ran­da vi­siš­kai nau­ją sri­tį – be­pi­lo­čius or­lai­vius.

Svar­biau­sia ne­pra­leis­ti lai­ko, kai dar ga­li­ma pa­si­ruoš­ti. Nes tą die­ną, kai pri­reiks veik­ti, nie­kas ne­bes­tab­dys įvy­kių tam, kad iš­mo­ky­tų val­dy­ti dro­ną, su­teik­ti pir­mą­ją pa­gal­bą ar priim­ti tei­sin­gą spren­di­mą.

„Į Šau­lių są­jun­gą ver­ta atei­ti to­dėl, kad čia kiek­vie­nas žmo­gus, ne­svar­bu, ko­kio am­žiaus ar pro­fe­si­jos, ga­li at­ras­ti sa­vo vie­tą, įgy­ti nau­jų ži­nių ir tap­ti nau­din­gas sa­vo bend­ruo­me­nei bei Lie­tu­vai.“

Jur­ga CHOMS­KY­TĖ, Lie­tu­vos šau­lių są­jun­ga