Nežinia, ar 1866 metų lapkričio keturioliktąją zanavykų krašto Šakių apskrityje gimęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, 1923 – 1925 metais buvęs Seimo pirmininku, 1926 metais paskirtas Telšių vyskupijos vyskupu Justinas Staugaitis iš tikrųjų manė gelbėjantis Žemaitiją nuo asimiliacijos, bet, šių dienų akimis žiūrint, jo įkurta

Telšių kunigų seminarija iš tikrųjų davė tokį vaisių.

Kaip savo atsiminimuose J. Staugaitis rašo, vos tik pradėjęs Telšiuose dirbti, jis net išsigando supratęs, kad Kauno, Vilkaviškio kunigų seminarijose besimokančių klierikų žemaičių skaičius tikrai netenkins Telšių vyskupijos poreikių. Juolab kad vyskupijoje buvo pernelyg daug senesnių kunigų. „Kas bus, maniau sau, kai tuos senelius Dievas pradės šaukti pas save?“, nuogąstavo vyskupas.Tokia padėtis privertė mąstyti apie savos seminarijos steigimą.

Telšiuose jau beveik penkiasdešimt metų veikė pasaulyje garsi žydų dvasinė seminarija – ješiva, kurioje jos klestėjimo laikais mokėsi iki beveik puspenkto šimto būsimų rabinų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Šiaurės Amerikos, Afrikos, daugelio Europos valstybių. Toks didelis studentų ir dėstytojų skaičius, prie kurio prisidėjo ir 1921 metais įkurtos pirmos Lietuvoje žydų ortodoksų mergaičių gimnazijos Javne – labai svarbaus kultūros bei švietimo židinio mokinės, itin veikė miesto raidą daugelyje sričių.

Tad kunigų seminarija tapo ne tik dar vienu Telšių kultūros ir švietimo šventovių, bet ir vienu iš pagrindinių Žemaitijos sergėtoju nuo spėraus jos kultūros, papročių, tradicijų, kalbos lietuvėjimo.

Po Lietuvos krikšto 1387 metais šalį užplūdo lenkų dvasininkai, valdininkai, žemvaldžiai, o jų kalba aukštuomenei tapo prestižine. Po 1569 metų Liublino sutarties LDK aukštuomenė be prievartos perėmė lenkų kalbą bei gyvenseną. Net XIX amžiuje iš Vilniaus universiteto, Katalikų Bažnyčios polonizacijos ratilai, siekdami ir provinciją, sklaidėsi po Lietuvą.

O dar XIX amžiaus viduryje prisidėjo ir rusinimas. Caro valdžios finansiškai raginami Rusijos valstiečiai kraustėsi į Pabaltijį. Tik pasipriešinimas sukilimais šūkiu „Už mūsų ir jūsų laisvę“ apmalšino caro ketinimus.

Tai – istorijos pamokos, galėjusios pasikartoti ir XX amžiuje, jeigu Žemaitiją būtų užplūdę kalbos, papročių, tradicijų, žemaitiško gyvenimo būdo nežinantys tikinčiųjų ganytojai. Jų parapijiečiai, kurių tuo metu buvo absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma, kaip rodo praeitis, galėjo taikytis prie iš Lietuvos atkeltų kunigų.

Tokia padėtis, matyt, tenkino tuometę Lietuvos valdžią. Bet Telšių kunigų seminarijos steigimas atnešė sumaišties, kurią savo atsiminimuose mini Justinas Staugaitis. Ir iš jo užuominų, ir iš atviru tekstu pasakytų žodžių galima spręsti, kad Kaune sėdėjusiai valdžiai ne tik nerūpėjo gyvenimas Žemaitijoje, bet buvo ir pastangų palikti ją užribyje. Anot J. Staugaičio, padėti įkurti seminariją valdžia ne tik nepajudino nė piršto, bet „p. Min. Pirmininkas Voldemaras pradėjo galvoti, kaip čia palaidojus Telšių Seminariją“.

Žinoma, vyskupo prisiminimus veikė ir politiniai nesutarimai, tačiau šiuo atveju daug svarbesni yra faktai, o ne iki šių dienų vis nesibaigiančios politinės rietenos.

***

Vysk. J. Staugaitis

Mano atsiminimai. III-dalis

Telšiai, 1931 m.

Rankraščio ištraukos kalba netaisyta

1927 m. rugsėjo mėn. 27 dieną Romoje buvo pasirašytas Konkordatas tarp Ap. Sosto ir Lietuvos valstybės. Konkordatą pasirašė Kardinolas Gasparri iš Šv. Sosto pusės ir p. Volmeras (taip rankraštyje, turėtų būti Voldemaras – E.B.) – Lietuvos Vyriausybės vardu. Ratifikuoto konkordato pasikeitimas įvyko 1928 m. pradžioje.

Dėl Konkordato ėjo gana ilgos derybos tarp Lietuvos Vyriausybės iš Šv. Sosto atstovybės Lietuvoje. Vis tartasi ir nesusitarta. Tik štai netikėtai p. Voldemaras nuvyksta Romon ir (matyt turėdamas atatinkamus įgaliojimus) per porą dienų su Vatikanu susitaria dėl Konkordato ir jį pasirašo. Kodėl p. Voldemarui taip staiga prireikė to Konkordato, aš neapsiimu spėlioti. Bet vienas yra ypatingas dalykas. Konkordato tekste yra pasakyta, kad kiekviena dijecezija turės savo seminariją. P.Voldemaras pasirūpino iš Ap. Sosto išgauti vadinamą slaptąjį priedą, kuriame pasakyta, kad Šv. Sostas laikinai pasitenkina dviem Seminarijom, vadinasi nuo seniau esančiom – Kauno ir Vilkaviškio.

Aš per Vatikano Atstovybę Kaune buvau Šv. Sostui pranešęs, kad Telšiuose atidarau kunigų Seminariją. Prel. Faidutti man tvirtino, kad tą žinią tučtuojau pranešė Romon. Vadinasi, sudarant Konkordatą, Vatikane jau buvo žinoma, kad Telšiuose jau yra Seminarija. Dėl Konkordato derybas su p. Voldemaru iš Šv. Sosto pusės vedė mons. Borgangini–Duva. Jis pats man vėliau aiškino, jog aukščiau minėtą priedą p. Voldemaras gavo todėl, kad jis labai dejavęs dėl Lietuvos sunkios finansinės būklės. Bet tai toli gražu nereiškia, kad Vyskupas neturėtų teisės steigti Seminariją, jei

Vyriausybė nieko neduoda jai išlaikyti.

P. Voldemaras, gavęs tokį slaptą priedą prie Konkordato, laukė kada Šv. Tėvas Telšių Vyskupui įsakys uždaryti savo Seminariją. Laukė ir nesulaukė. Tuomet p. Voldemaras Vatikanui išpyškino nemandagią notą, kurioj reikalaujama, kad būtų uždaryta Telšių Seminarija, kaipo neteisėtai įsteigta, nes ji prieštaraujanti minėtam slaptajam priedui prie Konkordato. Jei Telšių Seminarija nebūsianti uždaryta, tai jos auklėtinius, kaipo neteisėtos įstaigos studentus, Lietuvos Vyriausybė būsianti priversta imti kariuomenėn.

Į tą notą kardinolas Gasparri atsakė ilgu raštu, kuriuo jis išdėsto, kad Telšių Vyskupas, steigdamas savo Seminariją, įvykdė tik tai, ką jam įsako Bažnyčios kanonai, ir tuo jis neprasižengė nė su Lietuvos įstatymais, nė su jos sudarytomis sutartimis su Ap. Sostu. Jei Lietuvos Vyriausybė Telšių Seminarijos auklėtinius iš tikro šauktų į kariuomenę, tai tiems jaunuoliams padarytų didelę skriaudą.

P. Voldemaras savo pagrasinimų vis dėlto nedrįso vykdyti. Pagalios iš užimamos vietos iškrito jis pats, o Telšių Seminarija vis tebegyvavo ir šiandien gyvuoja. (rašau po to, kai Vokiečių armija buvo iš Lietuvos išvijusi b).

Voldemarui iškritus iš valdžios, daugeliui atrodė, kad Bažnyčios atžvilgiu pasikeis vyriausybės kursas. Tos vilties skatinamas, aš vėl pradėjau atakuoti ir Prezidentą, ir Ministerius, norėdamas išgauti algas savo Seminarijos profesūrai. Vyriausybės žmonėms taip argumentavau.

Telšių Seminarijoj auklėtinių yra daug daugiau (normaliai būdavo jų apie šimtą, vienu tarpu net iki 120), kaip Vilkaviškyje. Vilkaviškio Seminarija yra valdžios išlaikoma, kodėl gi ta valdžia nieko neduoda Žemaičių Seminarijai? Aš nesakau, kad Vilkaviškiui nereikia duoti. Duokite sveiki! Bet juo labiau reikia duoti Telšiams, kurie ir atstumo nuo Kauno atžvilgiu ir auklėtinių skaičium yra tokioj padėty, kad į mūsų Seminariją Vyriausybė turėtų atsižvelgti. Žinau, kad Vatikane p. Voldemarui pavyko gauti žinomas prie Konkordato priedas. Bet tai padarė Voldemaras, kuris, jūsų pačių nusistatymu, netinka šaliai valdyti. Negalima gudriais formalumais dangstytis ten, kur yra tikras reikalas. Jei jums, ponai, netinka Vyskupas Staugaitis, tai čia kitas reikalas. Bet kuo jums kalti žemaičiai, kad jūs ant jų sprando kraujate Seminarijos išlaikymą, kai kitoms Lietuvos dalims tą reikalą aprūpina Vyriausybė! Tuo tarpu mes, gindamiesi Amerikoj surinktais pinigais, šiaip taip išsiverčiame. Bet jei Vyriausybė į Telšių Seminarijos reikalą neatsižvelgs, tai man teks aiškiai pasakyti žmonėms, kad Vyriausybė, nežinia kodėl, mūsų Seminarijai nieko neduoda, tai jūs turite duoti.

Šituo paskutiniu argumentu aš kaip tik pataikiau tautininkams į jautrią stygą. Jiems juk rūpėjo įsigyti populiarumas ir šalies pasitikėjimas. Šitoks aiškus Vyskupo išėjimas prieš tautininkų valdžią buvo jiems pavojingas. Todėl ir Prezidentas Smetona, ir jo Min. Pirmininkas Tūbelis, ir Švietimo Min. Šakenis mane ramindavo pažadais. Tada ir tada būsiąs peržiūrėtas biudžetas, į jį būsią įtraukti ir Telšių Seminarijos reikalai.

Tačiau tie pažadai pažadais ir pasilikdavo. Seminarija gyvavo be valdžios paramos lig 1930 metų. Tik tais metais, pradedant nuo sausio mėn., Vyriausybė Telšių Seminarijai malonėjo pripažinti „mažosios Seminarijos“ teises ir keturių licejinių (ne Teologijos ) kursų mokytojams paskyrė atitinkamas algas.

Čia jau buvo nemažas laimėjimas. Mūsų ekonominiai reikalai žymiai pagerėjo.

Bet aš ta Valdžios malone nė manyte nemaniau pasitenkinti. Ir toliau nesilioviau atakavęs Vyriausybės, kad ji neskriaustų Žemaičių ir jų Seminarijai duotų tai, ką duoda kitoms Seminarijoms.

Nežinau kuriais sumetimais prez. Smetona pakeitė švietimo Ministerį. Buvusį Švietimo Ministerį, inž. Šakenį paskyrė Valstybės Kontrolieriu, o į jo vietą pakvietė Dotnuvos Akademijos prof. Tonkūną.

Bendrai imant, Šakenis buvo Bažnyčiai palankesnis kaip Tonkūnas. Sakoma, kad Šakenis net atlikdavęs Velykinę ir klausydavęs šv. Mišių, ko nedarydavęs Tonkūnas. Min. Tonkūnas daug bloga padarė Teologijos-Filosofijos fakultetui, daug nuskriaudė mokytojų katalikų, ypač nepalankus buvo vienuolėms: bet man Seminarijos reikalu buvo daug lengviau susikalbėti su Tonkūnu kaip su Šakeniu.

Tautininkų valdžia buvo paskirsčiusi mokytojus į dvi kategorijas: mokytojai, baigę aukštąjį mokslą (supr. Universitetą) ir jo nebaigę. Pirmiesiems atlyginimas už jų darbą buvo žymiai didesnis kaip antriesiems. Šita taisyklė buvo taikoma ir gimnazijų kapelionams. Baigę Kauno Seminariją, buvo laikomi baigę universitetą: mat, ten fakultetas. Kunigai, baigę Telšių ar Vilkaviškio Seminarijas, aukštojo mokslo privilegijos neturėjo (mat, seminarija – tai ne fakultetas) ir užimdavę gimnazijų kapelionų vietas, gaudavo mažesnį atlyginimą.

Tonkūnui pradėjus eiti Švietimo Min. Pareigas, aš tuoj nuvykau pas jį savo Seminarijos reikalu. Stengiausi Ministeriui įrodyti du dalyku: 1.- kad žemaičiams daroma skriauda, kai jų Seminarija Valdžios nėra traktuojama lygiai su kitom Seminarijom; 2.- lyginai daroma skriauda kunigams, baigusiems Telšių ir Vilkaviškio Seminarijas, kai valdžia jiems nepripažįsta aukštojo mokslo cenzo. Juk jei žmogus, gavęs matūrą, dar studijuoja 5–6 metus, pasirinkęs tam tikrą specialybę, kad ir Teologijos mokslą, tai kaip jis gali neturėti aukštojo mokslo cenzo? Sakysite, baigę Kunigų Seminariją, neturi akademinio laipsnio. O baigę Pedagogų Institutą ar Dotnuvos Akademiją, pagalios ir Kauno Universiteto vieną ar kitą fakultetą ar visi akademinį laipsnį turi? O vis dėlto jie laikomi aukštojo mokslo specijalistais. Seminarijos, ypač kaip jos dabar sutvarkytos, tai – jei norite – ir yra Teologijos mokslo institutai. Kodėl teisių atžvilgiu joms daroma išimtis?

Turiu pasakyti, kad abiem aukščiau minėtais punktais man pavyko įtikinti Min. Tonkūną. Jis pažadėjo iš viso paruošti Seminarijų įstatymo projektą, kuriame bus atsižvelgta į tuodu punktu.

Pasižadėjo ir iš tikro buvo paruošęs. Tas projektas buvo įneštas į Ministerių Kabinetą, bet, deja, buvo atmestas nesvarstytas. Kodėl taip įvyko, aš tikrų žinių neturiu. Mane tepasiekė tik gandai. Kiek jie teisingi, nežinau.

Sakoma, kad prieš tą projektą griežtai pasisakė tuomet Teisingumo Min. Šilingas, kuris iš viso buvo nepalankus Bažnyčios reikalams. Projektui palaidoti bus prisidėjęs ir tuometinis Vid. Reikalų Min. Rusteika. Apie šį reikėtų bent kiek daugiau pakalbėti.

Atvykdamas į Telšius, p. Rusteiką radau čia beeinantį komendanto pareigas. Buvo tai bajorėlis, gimęs Šiaulių apskr., baigęs Dorpato universiteto juridinį fakultetą, bet kvotimų neišlaikęs. Karo metu buvo mobilizuotas ir skubiai paruoštas karininko laipsniui. Besitvarkant Lietuvos Valstybei, įstojo į mūsų armiją ir gavo kapitono laipsnį. Buvo vedęs rusaitę pravoslavę, bet kan. Korzono rūpesčiu p. Rusteika moterystę sutvarkė katalikų bažnyčioje.

Kai Seimų laikais mūsų kairieji smarkią agitaciją varė prieš Kat. Bažnyčią, tai, stipresniai reakcijai sudaryti, kan. Korzonas Telšiuose buvo įsteigęs Katalikų Sąjungą. Tos Sąjungos pirmininku buvo komendantas Rusteika. Naujam Vyskupui priimti buvo susitvėręs Komitetas. Ir to Komiteto pirmininku buvo, tuomet jau pulkininkas leitenantas, komendantas Rusteika.

…

Tautininkams į Valdžią vis trūkdavo žmonių. Jų bejieškodami, pataikė ant pulk. Rusteikos. Pirma jį buvo padarę Saugumo Departamento Direktorium.

Pulk. Rusteika plačiai vartojo šnipų provokatorių sistemą. Rusteikai atrodė, kad ir Telšių Vyskupas ir jo kunigija labai nepalankūs Smetonos režimui. Jei taip, tai ir Telšių Seminarijoj toj pat dvasioj yra auklėjami ir klierikai. Įtarti lengva, bet reikia įrodymų. Jiems gauti Rusteika į Telšių Seminariją pasiunčia vieną savo agentą, kuris, imdamas slaptosios policijos algą, įstoja į Seminariją, apsimeta norįs būti kunigu, gyvena drauge su klierikais ir savo Vyresnybei pranešinėja nebūtų dalykų iš Seminarijos gyvenimo. Bet šitas slaptosios policijos tarnas nebuvo užtenkamai gudrus.

Norėdamas tikrai rimtų dalykų prisegti Seminarijai, pats parašė gana šlykštų referatą prieš Smetoną ir jo režimą ir norėjo primesti vienam klierikui, kad šis, kaipo savo darbą, viešai paskaitytų klierikų susirinkime. Bet ši provokacija nepavyko. Rektoriaus į kampą užspeistas, provokatorius prisipažino prie savo niekšiško darbo ir buvo išprašytas iš Seminarijos.

…

Tokių nešvankių dalykų savo atsiminimuose aš gal ir neminėčiau. Bet atsiminimus rašau ne aš vienas: gal rašys ir vienas kitas tautininkas. Kadangi tautininkų vaizduotėje Telšių Vyskupas buvo baisus žmogus, tai jie, rašydami savo atsiminimus, jo pajuodinti nepamirš. Taigi šį neabejotiną faktą miniu, kad istorija žinotų, kokiomis priemonėmis tautininkai kovojo ne su savo žmonėmis.

Eugenijus BUNKA