Į ma­žus mies­te­lius – dėl žmo­nių

Ren­gi­nio ve­dė­ja al­sė­diš­kė Alek­sand­ra Lu­kaus­kie­nė, pri­sta­ty­da­ma sve­čią, sa­kė: „Tu­ri­me di­džiu­lį ma­lo­nu­mą su­si­tik­ti su žmo­nių nu­my­lė­ti­niu – ak­to­riu­mi, lai­dų ve­dė­ju, ke­liau­to­ju ir ap­skri­tai svei­ką po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą tu­rin­čiu žmo­gu­mi Gied­riu­mi Sa­vic­ku“.

Pats ak­to­rius, pa­sta­ruo­ju me­tu itin daug va­ži­nė­jan­tis po Lie­tu­vą į to­kius su­si­ti­ki­mus, sa­kė lais­vo lai­ko tu­rin­tis ne­daug, o sa­vo poil­sio die­nas la­bai bran­gi­nan­tis. „Ne­ži­nau, ne­mo­ku paaiš­kin­ti, ko­dėl va­žiuo­ju į su­si­ti­ki­mus su žmo­nė­mis. Ap­lan­kiau dau­gy­bę mies­te­lių, pa­tin­ka su­si­tikt su jau­ni­mu. Šiaip sa­vo išei­gi­nių nie­kam nea­ti­duo­du. Atei­nu čia, pa­ma­tau jus ir esu la­bai lai­min­gas“, – at­vi­ra­vo.

Ir pri­dū­rė, kad po to­kių su­si­ti­ki­mų net skam­bi­na žmo­nai ir džiau­gia­si, jog sa­lė bu­vo pil­na. Kiek­vie­na au­di­to­ri­ja skir­tin­ga. Ak­to­rius juo­ka­vo, kad tai nuo se­niū­no pri­klau­so, ko­kį jis to­ną už­duo­da, ką pa­ts lai­ko svar­biu. O kar­tais žmo­nių nuo­šir­du­mas pa­si­reiš­kia vi­sai ne­ti­kė­tais bū­dais. Sve­čias pri­si­mi­nė vie­na­me kai­me nu­ti­ku­sią is­to­ri­ją: vie­tos mo­te­ris, iš­gir­du­si, kad jam pa­tin­ka kol­dū­nai, nuė­jo jų nu­pirk­ti ir grį­žo net su tri­mis ki­log­ra­mais!

Žmo­nės sa­lė­je, su­ža­vė­ti G. Sa­vic­ko pa­pras­tu­mo, jam kal­bant apie kas­die­nius da­ly­kus (ži­no­ma, pa­tei­kiant juos itin su­bti­liai juo­kau­jant), gar­siai kva­to­jo ir vis per­trauk­da­vo ak­to­rių plo­ji­mais. Po ren­gi­nio feis­bu­ke al­sė­diš­kė Li­na Ma­tu­zie­nė ra­šė: „Va­ka­ras spro­go ore klau­san­tis nuo­sta­bio­jo Gied­riaus Sa­vic­ko… Žmo­gus – įkvė­pi­mas! Net nė­ra ką pa­pa­sa­ko­ti dau­giau – tai rei­kė­jo iš­gy­ven­ti! Iš­sis­kirs­tėm kaž­ko­kie ge­res­ni, ar­ti­mes­ni…“

Vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai ir šei­mos svar­ba

Sve­čias pa­si­da­li­no ir vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais. Vie­na di­džiau­sių vai­kys­tės trau­mų, kaip juo­kau­da­mas pa­sa­ko­jo, bu­vo jam skir­tas Nau­jų­jų me­tų vaid­muo, ku­rio pra­smės ta­da ne­sup­ra­to. Ki­tas ne­leng­vas iš­ban­dy­mas – bul­vė­mis ir ko­pūs­tais ap­ka­bi­nė­tas Dė­dės Der­liaus per­so­na­žas Rug­sė­jo pir­mo­sios šven­tė­je. „Re­pe­tuo­ti tek­da­vo rugp­jū­čio 31-ąją, tad pa­sku­ti­nė ato­sto­gų die­na bū­da­vo su­ga­din­ta“, – tai pri­si­mi­nęs šir­do jis.

Tė­tį Gied­rius pra­ra­do bū­da­mas vos de­vy­ne­rių, per gim­ta­die­nį. Jis bu­vo ke­liau­to­jas, įkū­ręs pir­mą­jį eks­kur­si­jų biu­rą. Gal­būt bū­tent iš jo sū­nus pa­vel­dė­jo no­rą pa­žin­ti pa­sau­lį ir drą­są leis­tis į ke­lio­nes.

Sve­čias jaut­riai kal­bė­jo ir apie ma­mą, ku­riai da­bar pa­dė­da­mas sten­gia­si at­si­ly­gin­ti už rū­pes­tį. Su bro­liu, ku­ris vy­res­nis už Gied­rių de­vy­ne­riais me­tais, su­ta­ria pui­kiai, nie­ka­da ne­si­pyks­ta. Ak­to­rius pa­brė­žė, jog „abu esam la­bai dė­kin­gi ma­mai už tai, kad ji nie­ko ne­tu­ri – tuo­met nė­ra ir ką da­ly­tis.“

Ke­lio­nės, ku­rios kei­čia po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą

TV lai­dų ve­dė­jo gy­ve­ni­me ke­lio­nės uži­ma ypa­tin­gą vie­tą, ta­čiau jis ne­si­sten­gė jų pa­teik­ti tik iš ge­ro­sios pu­sės, kaip vien nuo­ty­kių ir gra­žių vaiz­dų ku­pi­nų is­to­ri­jų. Ke­liau­jant ten­ka pa­tir­ti ir bai­mę, nuo­var­gį, ne­pa­to­gu­mus, al­kį bei aki­mir­kas, kai no­ri­si vis­ką mes­ti ir grįž­ti na­mo.

Ak­to­rius pa­sa­ko­jo apie jau se­niai įvy­ku­sią ke­lio­nę į Gren­lan­di­ją, ku­rio­je jam te­ko pa­tir­ti ne­ma­žai iš­ban­dy­mų. „Vaikš­čio­jau ap­si­ši­kęs, ko­ja įstri­go į le­dus, no­rė­jau na­mo vi­są lai­ką, pa­la­pi­nę vė­jas dras­kė, o ry­te at­si­bu­dau jo­je su dviem šu­ni­mis…“, – sa­vo įspū­džius su jam bū­din­gu at­vi­ru­mu ir hu­mo­ru pa­sa­ko­jo Gied­rius.

Šian­dien jo ke­lio­nių prio­ri­te­tai ki­to­kie. Ak­to­rius pri­si­pa­ži­no ne­mėgs­tan­tis ke­liau­ti vie­nas. Jam daug svar­biau ne ekst­re­ma­lios pa­tir­tys, o ga­li­my­bė pa­sau­lį pa­žin­ti kar­tu su žmo­na, da­ly­tis įspū­džiais ir kur­ti bend­rus pri­si­mi­ni­mus. Neilgt­ru­kus abu pla­nuo­ja kem­pe­riu ke­liau­ti po Nau­ją­ją Ze­lan­di­ją.

Ypa­tin­gą vie­tą jo šir­dy­je uži­ma ir Šv. Jo­kū­bo ke­lias į Sant­ja­go de Kom­pos­te­lą. Maž­daug 800 ki­lo­met­rų marš­ru­tą per mė­ne­sį Sa­vic­kų po­ra įvei­kė kar­tu. Kas­dien tek­da­vo nuei­ti apie 27 ki­lo­met­rus. Pa­sak ak­to­riaus, ši ke­lio­nė ypa­tin­ga tuo, kad lei­džia at­si­ri­bo­ti nuo kas­die­nio triukš­mo. Il­gas ėji­mas, die­nos be te­le­fo­no pa­de­da neį­ti­kė­ti­nai iš­si­va­ly­ti gal­vą. Sug­rį­žus net įpras­tos nau­jie­nos at­ro­do keis­tos ir ne­be to­kios svar­bios.

Sve­čias ra­gi­no to­kią ke­lio­nę iš­ban­dy­ti ir klau­sy­to­jus. Sa­kė, jog Sant­ja­go de Kom­pos­te­lo ke­lias nė­ra skir­tas vien spor­tiš­kiems ar itin re­li­gin­giems žmo­nėms – jį įvei­kia ir gar­baus am­žiaus ke­liau­to­jai. Svar­biau­sia, anot jo, no­ras ei­ti ir at­vi­ru­mas tam, ką ga­li at­ras­ti pa­ke­liui. „Ga­li­ma ti­kė­ti, ne­ti­kė­ti, bet tas „tik ėji­mas“ – yra „ti­kė­ji­mas“, – min­ti­mi, ta­pu­sia vie­na pra­smin­giau­sių su­si­ti­ki­mo aki­mir­kų, pa­si­da­li­jo ak­to­rius.

„Man pa­tin­ka ke­liau­ti dar ir to­dėl, kad man at­ro­do, jog ta­da ma­no aki­mis pa­sau­lį pa­ma­to ir ma­no tė­tis. Taip per ma­ne jis pa­ma­tė ir Ame­ri­ką, apie ku­rią vi­sa­da sva­jo­da­vo“, – jaut­riai kal­bė­jo Gied­rius.

Bu­ria­vi­mas, teat­ras ir gy­ve­ni­mo džiaugs­mai

Ak­to­rius pa­pa­sa­ko­jo ir apie sa­vo po­mė­gį bu­riuo­ti. Itin vaiz­din­gai per­tei­kęs klau­sy­to­jams siau­bą, ku­rį pa­ty­rė plauk­da­mas per At­lan­tą, kai ap­link lai­vą siau­tė aud­ra, Gied­rius pri­si­pa­ži­no, kad da­bar jam mie­les­nės ra­mios ke­lio­nės pa­kran­tė­mis. Pa­sak jo, bu­riuo­jant svar­bu at­sa­kin­gai at­lik­ti tai, ką pa­ve­da ka­pi­to­nas, nes jū­ro­je, kaip ir vi­sur ki­tur, bū­ti­nas ly­de­ris.

Pa­na­šiais prin­ci­pais va­do­vau­ja­ma­si ir teat­re. Gied­rius pa­brė­žė, kad čia nė­ra vie­tos vie­no žmo­gaus sėk­mei – teat­ro gy­ve­ni­mas pri­klau­so nuo dau­gy­bės žmo­nių, ku­rių žiū­ro­vai daž­nai net ne­pas­te­bi. „Teat­re neiš­gy­ven­si vie­nas“, – sa­kė jis ir ypa­tin­gą pa­gar­bą iš­reiš­kė ap­ren­gė­joms bei siu­vė­joms, ku­rias va­di­no tik­rą­ja teat­ro šir­di­mi. Jos pa­de­da ak­to­riams, lau­kia jų už­ku­li­siuo­se ir ne­re­tai ge­riau­siai jau­čia, ar spek­tak­lis pa­vyks.

G. Sa­vic­kas ne­slė­pė iro­niš­ko po­žiū­rio į ak­to­rių pui­ky­bę. „Mes juk ge­riau­si“, – juo­ka­vo jis, už­si­min­da­mas, kad drau­gų tarp ak­to­rių tu­ri ne­daug. Į spek­tak­lius taip pat vaikš­to re­tai – sce­no­je vai­di­nan­čius ko­le­gas per­ne­lyg ge­rai pa­žįs­ta.

„Ne „Si­dab­ri­nės ger­vės“ ar „Sce­nos kry­žiai“ man svar­bu, o žmo­nės, ku­rie atei­na su­si­tik­ti. Ir da­bar la­bai džiu­gu, kad jū­sų pil­na sa­lė“, – pri­si­pa­ži­no Gied­rius, dar kar­tą pa­ro­dy­da­mas, kad jam svar­biau­sia ne ap­do­va­no­ji­mai ar pro­fe­si­nis pri­pa­ži­ni­mas, o gy­vas ry­šys.

Bend­ruo­me­nė pra­si­de­da nuo kiek­vie­no iš mū­sų

Pak­laus­tas apie bend­ruo­me­nes, jų veik­lą, ak­ty­vu­mą, G. Sa­vic­kas pa­brė­žė, jog čia svar­bus prin­ci­pas: „no­ri – bus, ne­no­ri – ne­bus“. Ak­to­rius įsi­ti­ki­nęs, kad daug kas pri­klau­so nuo pa­čių žmo­nių. Jei lau­kia­me, kol kas nors ki­tas iš­veš pa­miš­kėj nu­mes­tą pa­dan­gą, su­tvar­kys ap­lin­ką ar pa­si­rū­pins vie­šą­ja erd­ve, ga­li­me lauk­ti il­gai. Kar­tais už­ten­ka tie­siog pa­čiam im­tis dar­bo.

„Kiek įdė­si pa­stan­gų, tiek ir bus pa­da­ry­ta. Sa­va­no­riau­ti ga­li­ma kas­dien“, – tvir­ti­no ak­to­rius. Jo nuo­mo­ne, pri­si­dė­ti prie bend­ruo­me­nės gė­rio ga­li­ma sau at­sa­kius, ką pa­ts ga­li ge­riau­siai, ir tuo pa­si­da­ly­ti su ap­lin­ki­niais. Vie­nas ga­li or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius, ki­tas – pa­dė­ti juos įgy­ven­din­ti, tre­čias – su­tvar­ky­ti ap­lin­ką ar pa­si­rū­pin­ti kai­my­nu.

Ak­to­rius at­krei­pė dė­me­sį ir į dė­kin­gu­mo svar­bą. Žmo­nės daž­nai neatk­rei­pia dė­me­sio į ki­tų pa­stan­gas, nors pa­dė­ka už at­lik­tą dar­bą tik­rai la­bai svar­bi, ji mo­ty­vuo­ja, ska­ti­na ir to­liau veik­ti, kad ir so­din­ti gė­les prie dau­gia­bu­čio, kaip da­ro jo pa­ties ma­ma…

Ak­to­rius pa­brė­žė ma­žų mies­te­lių kul­tū­ros cent­rų ir bib­lio­te­kų svar­bą – tai erd­vės, ku­rio­se žmo­nės su­si­tin­ka, bend­rau­ja ir puo­se­lė­ja bend­rys­tę.

Aušros DIRVONSKIENĖS nuotr.

Ti­kė­ji­mas, lais­vė ir ge­bė­ji­mas at­si­pra­šy­ti

TV lai­dų ve­dė­jas pri­si­pa­ži­no ti­kin­tis Die­vą nuo pat vai­kys­tės. Ir pri­si­mi­nė vie­ną vai­kys­tės nu­ti­ki­mą: at­li­kęs iš­pa­žin­tį, jau bu­vo pa­ki­lęs ir nuė­jęs, ta­čiau kle­bo­nas, išė­jęs iš klau­syk­los, pa­šau­kė grįž­ti. Iš pir­mo žvilgs­nio pa­pras­ta si­tua­ci­ja, ta­čiau ta­len­tin­go ak­to­riaus su jam bū­din­gu hu­mo­ro jaus­mu per­teik­ta is­to­ri­ja su­kė­lė sa­lė­je juo­ko aud­rą.

Ta­čiau už links­mų is­to­ri­jų sly­pė­jo ir rim­tes­nės min­tys. Kal­bė­da­mas apie ti­kė­ji­mą, lais­vę ir žmo­gaus at­sa­ko­my­bę, jis pa­brė­žė, kad tik­ro­ji lais­vė – tai ga­li­my­bė rink­tis, o ne griež­tai ko nors at­si­sa­ky­ti. Kiek­vie­nas ga­li­me pa­si­rink­ti keis­ti sa­vo įpro­čius ir gy­ven­ti taip, kaip mums at­ro­do pra­smin­ga.

Po­li­ti­kos te­ma taip pat bu­vo pa­lies­ta, ta­čiau Gied­rius grei­tai nu­krei­pė po­kal­bį ki­ta link­me. Juo­kau­da­mas apie bal­sa­vi­mą jis pri­si­pa­ži­no pa­var­gęs nuo po­li­ti­kų kal­bų ir pa­ža­dų. Ne­no­rė­da­mas, kad su­si­ti­ki­mas virs­tų gin­čais, pa­pra­šė šios te­mos ne­be­tęs­ti – juk svar­biau iš­sau­go­ti tar­pu­sa­vio pa­gar­bą.

Klau­sy­to­jos pa­klaus­tas, su ku­rio­mis da­bar­ties ar praei­ties as­me­ny­bė­mis no­rė­tų pa­bend­rau­ti, ak­to­rius pa­mi­nė­jo Jė­zų Kris­tų ir Nel­so­ną Man­de­lą. Pas­ta­ra­sis jį do­mi­na ge­bė­ji­mu ne­pa­si­duo­ti nea­py­kan­tai net po il­gų įka­li­ni­mo me­tų.

Šis at­sa­ky­mas na­tū­ra­liai at­ve­dė prie vie­nos jaut­riau­sių su­si­ti­ki­mo te­mų – at­lei­di­mo ir at­si­pra­šy­mo. Pa­sak pa­šne­ko­vo, svar­biau­sia iš­lik­ti žmo­gu­mi, pri­pa­žin­ti sa­vo klai­das. Tai ga­lio­ja vi­siems – tiek kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, tiek vie­šo­jo­je erd­vė­je, o ypač po­li­ti­kams. „Į Mė­nu­lį nu­skrist nė­ra ką, o at­si­pra­šy­ti mums yra taip sun­ku“, – min­ti­mis da­li­jo­si sve­čias.

Hu­mo­ras – bū­das pa­žvelg­ti į sa­ve

Pak­laus­tas, kaip il­si­si, Gied­rius pir­miau­sia pa­juo­ka­vo, kad tie­siog gu­li – net pa­ro­dė, kaip, su­kel­da­mas juo­ko pro­trū­kį. Ta­čiau vė­liau at­sklei­dė ir ki­tus sa­vo po­mė­gius: mėgs­ta il­gus pa­si­vaikš­čio­ji­mus pa­jū­riu, va­ka­rais klau­so­si džia­zo plokš­te­lių, daž­nai pa­žai­džia ir kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus. Juos ver­ti­na ne tik kaip pra­mo­gą, bet ir kaip me­no for­mą, to­dėl ra­gi­no ne­nu­ver­tin­ti šios me­di­jos. Juk žai­džiant ga­li­ma ne tik pa­si­ner­ti į ki­tus pa­sau­lius, bet ir iš­lie­ti su­si­kau­pu­sias emo­ci­jas.

Su­si­ti­ki­mo me­tu TV lai­dų ve­dė­jas ne kar­tą pa­ro­dė, kad ge­bė­ji­mas pa­si­juok­ti iš sa­vęs – vie­na stip­riau­sių jo sa­vy­bių. Jis ne­si­sten­gė pa­si­ro­dy­ti to­bu­les­nis, drą­ses­nis ar iš­min­tin­ges­nis, nei yra iš tik­rų­jų. Prie­šin­gai, at­vi­rai da­li­jo­si sa­vo bai­mė­mis, klai­do­mis ir pa­tir­ti­mis, ku­rios ne vi­sa­da at­ro­do gra­žios ar pa­to­gios.

Spa­lio 16-ąją Al­sė­džiuo­se vy­kęs su­si­ti­ki­mas ta­po kur kas dau­giau nei pa­žin­ti­mi su ži­no­mu žmo­gu­mi. Tai bu­vo nuo­šir­dus po­kal­bis, pri­mi­nęs, kad no­rint bū­ti rei­ka­lin­gam, ne­bū­ti­na nu­veik­ti kaž­ką di­din­go. Kar­tais pa­kan­ka pa­so­din­ti gė­lę, pa­dė­ti kai­my­nui ar nuo­šir­džiai pa­dė­ko­ti. Juk bū­tent iš to­kių, iš pir­mo žvilgs­nio – ma­žų kas­die­nių dar­bų ir su­si­de­da tik­ra­sis žmo­giš­ku­mas.