Krep­ši­nis Au­gustės Mar­tin­kutės ir Ig­no Mar­tin­kaus gy­ve­ni­me at­si­ra­do dar vai­kystė­je – iš pra­džių kaip šei­mos tra­di­ci­ja, o ne­tru­kus ta­po neat­sie­ja­ma jų pa­čių kas­die­nybės da­li­mi. Šian­dien še­šio­lik­me­čiai dvy­niai da­li­ja­si mei­le krep­ši­niui ir kar­tu sie­kia aukš­čiau­sių spor­ti­nių tikslų. Abu jau­nuo­liai šie­met pa­te­ko į Lie­tu­vos U16 rink­ti­nes ir Eu­ro­pos čem­pio­na­te at­sto­vavo Lie­tu­vai. Ta­čiau už šio pa­sie­ki­mo sly­pi kur kas dau­giau nei ta­len­tas. Tai il­gos tre­ni­ruo­čių va­lan­dos, ryž­tas, at­kak­lu­mas, išt­vermė, šei­mos pa­lai­ky­mas ir ypa­tin­gas dvy­nių tar­pu­sa­vio ry­šys.

Lau­ra MOC­KUTĖ

Krep­šinį at­ra­do dar vai­kystė­je

Ši spor­to ša­ka dvy­nukų kas­die­nybė­je at­si­ra­do natū­ra­liai. Jų tėčiui nuo jau­nystės la­bai pa­ti­ko krep­ši­nis – jis pa­ts da­ly­vau­da­vo var­žy­bo­se ir ne kartą bu­vo iš­rink­tas ge­riau­siu ko­man­dos žaidė­ju. Krep­šinį lankė ir vy­res­ny­sis dvy­nių bro­lis, tad ši spor­to ša­ka šei­mo­je ta­po sa­vo­tiš­ka tra­di­ci­ja.

Prieš tai Au­gustė ir Ig­nas iš­bandė pra­mo­gi­nius šo­kius. Jie da­ly­vau­da­vo įvai­riuo­se šo­kių kon­kur­suo­se ir ne­re­tai užim­da­vo pri­zi­nes vie­tas. Ta­čiau il­gai­niui šei­ma su­pra­to, kad pra­mo­gi­niai šo­kiai – ne jiems.

Net­ru­kus vai­kai at­ra­do juos „už­ka­bi­nusį“ sportą. Ig­nas pir­ma­sis pra­dėjo lan­ky­ti krep­šinį, o ne­praė­jus nė mėne­siui prie jo pri­si­jungė Au­gustė. Prieš pra­dėda­mi tre­ni­ruo­tis jie daž­nai žais­da­vo kar­tu kie­me, o Ig­nas mo­ky­da­vo se­serį šio spor­to pa­grindų. Bro­lis iki šiol pri­si­me­na buvęs la­bai lai­min­gas, kai se­suo pirmą kartą įmetė į krepšį tink­li­nio ka­muolį.

Pradė­ju­si lan­ky­ti krep­šinį Au­gustė su­si­dūrė su pir­muo­ju iššū­kiu – jos am­žiaus mer­gai­čių ko­man­dos ne­bu­vo, todėl jai te­ko žais­ti su dve­jais me­tais vy­resnė­mis mer­gaitė­mis. Ji tai įvar­di­ja kaip gerą pa­tirtį, nes iš­mo­ko grei­tai pri­si­tai­ky­ti prie vy­res­nių žaidėjų.

Nors šį sportą dvy­niai pamė­go dar anks­ty­vo­je vai­kystė­je, ta­čiau ke­lias į aukš­tesnį lygį ne­bu­vo leng­vas. Au­gustė krep­šinį pra­dėjo žais­ti Tel­šiuo­se, Mo­ki­nių krep­ši­nio ly­go­je. Čia ją tre­ni­ra­vo da­bar jau a. a. Vi­da An­ta­na­vi­čienė.

Būda­ma vos 13 metų, mer­gaitė iš­vy­ko į Drus­ki­nin­kus. „Iš pra­džių tik­rai bu­vo ne­leng­va – reikė­jo pri­pras­ti prie nau­jos ap­lin­kos, gy­ven­ti to­liau nuo šei­mos, draugų ir pa­čiai la­biau sa­vi­mi rūpin­tis“, – pri­si­me­na spor­ti­ninkė. Ne­pai­sant at­si­ra­du­sių iššū­kių, Au­gustė aiš­kiai ži­no­jo, dėl ko iš­vyks­ta.

Šian­dien mergina gy­ve­na ir mo­ko­si Drus­ki­nin­kuo­se, žaid­žia mer­ginų krep­ši­nio klu­be „Deivės“. Jos tre­ne­ris – Dei­man­tas Vai­lio­nis.

O Ig­nas krep­ši­nio ke­lią pra­dėjo Tel­šių spor­to ir rek­rea­ci­jos cent­re. Šiuo me­tu jis žaid­žia Tel­šių vyrų ko­man­do­je „Tel­šiai“ ir pri­klau­so „Ry­to“ jau­ni­mo ko­man­dai. Jo tre­ne­ris – Aud­rius Ma­nei­kis.

Už­sibrėžtų tikslų ir sva­jo­nių link

Įpras­tinės die­nos paaug­lių dvy­nių gy­ve­ni­me – itin in­ten­sy­vios. Juk rei­ka­lin­ga su­de­rin­ti tiek daug da­lykų – ir sportą, ir moks­lus, ir poilsį, o kur dar vie­na po ki­tos artė­jan­čios rung­tynės. Ta­čiau to­kią kas­die­nybę bro­lis ir se­suo pa­si­rin­ko pa­tys – dėl sa­vo sva­jo­nių jie yra pa­si­ruošę at­kak­liai dirb­ti.

Šie me­tai Au­gus­tei ir Ig­nui ypa­tin­gi. Jie abu pa­te­ko į Lie­tu­vos U16 rink­ti­nes ir at­sto­vavo gim­ta­jai ša­liai Eu­ro­pos čem­pio­na­te. Nes­le­pia, kad to­kia ga­li­mybė jiems yra la­bai svar­bi. „Vi­sa­da norė­jau at­sto­vau­ti Lie­tu­vai, todėl la­bai sma­gu būti šio­je ko­man­do­je“, – sa­ko Ig­nas.

Be­je, tai, kad skir­tingų ly­čių dvy­niai pa­te­ko į Lie­tu­vos rink­ti­nes, ko ge­ro, yra išs­kir­ti­nis, o gal net vie­nin­te­lis at­ve­jis. Šiuo pa­sie­ki­mu ypač džiau­gia­si ir did­žiuo­ja­si jų tėvai. „Tai mums yra vie­nas did­žiau­sių ir svar­biau­sių įvy­kių gy­ve­ni­me, ku­riuo be ga­lo did­žiuo­jamės“, – tei­gia ma­ma Li­na Mar­tin­kienė.

Europos U16 čempionate vaikinų komanda užėmė 4 vietą, o merginų – 11 vietą.

Tre­ni­ruotės ir rung­tynės dvy­nių gy­ve­ni­me uži­ma di­delę lai­ko dalį. Ša­lia jų dar lau­kia mo­kyk­la ir namų dar­bai, todėl viską su­de­rin­ti nėra taip pa­pras­ta.

Au­gustė pa­sa­ko­ja, kad mo­kyk­lo­je jai se­ka­si ne­blo­gai. Dėl dviejų tre­ni­ruo­čių per dieną moks­lams ne vi­sa­da lie­ka daug lai­ko, ta­čiau ji sten­gia­si namų dar­bus at­lik­ti tarp tre­ni­ruo­čių.

Mėgsta­miau­sios jos pa­mo­kos – is­to­ri­ja, fi­zi­ka ir lie­tu­vių kal­ba.

Ig­nas pri­pažįs­ta, kad did­žiąją lai­ko dalį ski­ria tre­ni­ruotėms. Jis taip pat sten­gia­si iš­lai­ky­ti gerą mo­ky­mo­si vi­durkį, ta­čiau kar­tais dėl iš­vykų į rung­ty­nes namų dar­bus ten­ka at­lik­ti tie­siog au­to­bu­se. Ig­no mėgsta­miau­sios pa­mo­kos – is­to­ri­ja ir bio­lo­gi­ja.

Stip­rus tar­pu­sa­vio ry­šys

Būti dvy­niais ir kar­tu siek­ti tikslų krep­ši­nio pa­sau­ly­je Au­gus­tei ir Ig­nui reiš­kia itin daug. Jie sa­ko vi­sa­da ga­lin­tys pa­si­kalbė­ti apie krep­šinį, pa­si­da­lin­ti pa­tir­ti­mi ir mo­ty­vuo­ti siek­ti aukš­tes­nių re­zul­tatų.

Bro­lis ir se­suo taip pat pa­lai­ko vie­nas kitą rung­tynė­se – kar­tais ten­ka nu­va­žiuo­ti to­li­mus at­stu­mus, kad galėtų iš­vys­ti vie­nas ki­to žai­dimą.

Did­žiulį pa­lai­kymą dvy­niai jau­čia ir iš tėve­lių. L. Mar­tin­kienė da­li­jo­si, kad kar­tu su vy­ru dėl kiek­vienų vaikų rung­ty­nių la­bai iš­gy­ve­na. „Vi­sa­da no­ri­me, kad jiems pa­si­sektų, kad jie ne­bi­jotų, pa­si­tikėtų sa­vi­mi ir, svar­biau­sia, būtų lai­min­gi tai da­ry­da­mi“, – sakė dvy­nių ma­ma.

Sa­vo pa­lai­kymą tėvai sten­gia­si iš­reikš­ti būda­mi ša­lia – vyks­ta į kiek­vie­nas rung­ty­nes ir pa­lai­ko vai­kus iš tribūnų.

Pap­ra­šius api­būdin­ti sa­vo vai­kus tri­mis žod­žiais, L. Mar­tin­kienė ne­dve­jo­da­ma at­sakė, kad jie – be ga­lo išt­ver­min­gi, ryž­tin­gi ir at­sa­kin­gi. „Jie ne­bi­jo sun­kaus dar­bo, iššū­kių ir su­pran­ta, kad no­rint pa­siek­ti sa­vo tikslų rei­kia daug pa­stangų, kant­rybės ir už­sis­py­ri­mo“, – įsi­ti­ki­nu­si ma­ma. Net ir pa­tys tėve­liai kar­tais ste­bi­si, kiek daug vis­ko su­ge­ba su­de­rin­ti jų vai­kai ir kiek jėgų ski­ria tam, ką mėgsta. „Jie ne­pa­si­duo­da po ne­sėkmių ir vi­sa­da sten­gia­si judė­ti pir­myn“, – džiau­gia­si jie.

Vai­kai taip pat ne­sle­pia stip­rios meilės tėve­liams. Vie­na iš Au­gustės sva­jo­nių – atei­ty­je pa­siek­ti tiek, kad galėtų iš­lai­ky­ti sa­vo tėvus. Ig­nas taip pat no­ri pa­si­rūpin­ti sa­vo šei­ma taip, kad jai nie­ka­da nie­ko ne­trūktų.

Krep­ši­nis jau da­bar yra neat­sie­ja­ma dvy­nių gy­ve­ni­mo da­lis. Kaip tei­gia bro­lis ir se­suo, tai iš­liks ir atei­ty­je. „Norė­čiau to­liau mėgau­tis krep­ši­niu, to­bulė­ti ir at­sto­vau­ti sa­vo ša­liai“, – kal­ba Ig­nas ir pri­du­ria, kad did­žiau­sia jo sva­jonė – žais­ti Eu­ro­ly­gos klu­be. Se­suo tik pa­pil­do brolį: „Atei­ty­je norė­čiau kuo dau­giau pa­siek­ti krep­ši­nio pa­sau­ly­je, žais­ti aukš­ta­me ly­gy­je ir to­liau at­sto­vau­ti Lie­tu­vai. Da­bar sten­giuo­si per to­li ne­žiūrė­ti į prie­kį. No­riu to­bulė­ti, mo­ky­tis ir stebė­ti, kur ma­ne nu­ves krep­ši­nis.“

Gra­žiau­si linkė­ji­mai – vie­nas ki­tam

Šei­mos na­riai ak­cen­tuo­ja di­delį pa­lai­kymą vie­nas ki­to at­žvil­giu. L. Mar­tin­kienė sa­vo vai­kams la­biau­siai lin­ki, kad jiems gy­ve­ni­me nie­ka­da ne­pritrūktų va­lios, ryž­to ir tikė­ji­mo sa­vi­mi, kad drąsiai siektų sa­vo sva­jo­nių, ne­bi­jotų sun­kių ke­lių ir nie­ka­da ne­pa­si­duotų, net jei­gu kar­tais ne­pa­si­se­ka. „Svar­biau­sia iš­lik­ti ge­rais žmonė­mis, mėgau­tis tuo, ką da­rai, ir vi­sa­da pri­si­min­ti, kiek daug ga­li pa­siek­ti, jei­gu nuo­šird­žiai ti­ki sa­vo sva­jo­ne ir dėl jos sten­gie­si“, – kalbė­jo dvy­nių ma­ma.

Au­gustė ir Ig­nas taip pat ne­gailė­jo gra­žių žod­žių vie­nas ki­tam. Bro­lis lin­ki se­sei to­liau to­bulė­ti, pa­si­tikė­ti sa­vi­mi ir žings­nis po žings­nio pa­siek­ti aukš­čiau­sias viršū­nes.

Tuo me­tu Au­gustė bro­liui lin­ki vi­sa­da iš­lik­ti sa­vi­mi, ne­pa­si­duo­ti ir siek­ti to, ko no­ri, sėkmės ir sva­jo­nių iš­si­pil­dy­mo.

O vie­na svar­biau­sių jų sie­kia­my­bių šian­dien ir ry­toj – kad ir kur juos nu­vestų krep­ši­nis, nie­ka­da ne­pa­mirš­ti mėgau­tis tuo, ką da­ro.