Per ga­na trumpą laiką tel­šiš­kio Gied­riaus Pranc­kaus kas­die­nybė pa­si­keitė iš esmės – darbą Sei­me ir po­li­ti­ko­je jis iš­keitė į Rytų Is­lan­di­jos kal­nus, sun­kiąją tech­niką, gręži­mo ir be­to­na­vi­mo dar­bus, sraig­tas­par­nius bei kro­vi­ni­nius dro­nus. Gied­rius dir­ba ko­man­do­je, įgy­ven­di­nan­čio­je ap­sau­gos nuo snie­go la­vinų pro­jek­tus, ir kar­tu ku­ria „High­lan­derį“ – ini­cia­tyvą, ku­rios tiks­las pa­ro­dy­ti tikrąją dar­bo Is­lan­di­jos kal­nuo­se pusę.

Au­re­li­ja SER­VIENĖ

Ga­vo pa­si­ūlymą pri­si­jung­ti prie ko­man­dos

Šiuo me­tu Gied­rius gy­ve­na Rytų Is­lan­di­jo­je ir dir­ba ko­man­do­je, ku­ri kal­nuo­se įgy­ven­di­na ap­sau­gos nuo snie­go la­vinų pro­jek­tus. Kalnų šlai­tuo­se mon­tuo­ja­mos spe­cia­lios konst­ruk­ci­jos, skir­tos su­lai­ky­ti snie­go ma­ses ir ap­sau­go­ti apa­čio­je esan­čias gy­ven­vie­tes, ke­lius bei kitą inf­rast­ruktūrą.

Pa­sak Gied­riaus, pa­ts dar­bas tik­rai nėra stan­dar­ti­nis ir leng­vas. Kas­dien ten­ka su­si­dur­ti su kal­nais, grei­tai be­si­kei­čian­čio­mis oro sąly­go­mis, fi­zi­niu dar­bu, gręži­mu, be­to­na­vi­mu, ma­ta­vi­mais, lo­gis­ti­ka ir sun­kią­ja tech­ni­ka. Dir­bant nau­do­ja­mas ir sraig­tas­par­nis, o šį se­zoną ne­ma­ža da­lis kro­vi­nių į kal­nus ke­lia­ma di­de­liu kro­vi­ni­niu dro­nu.

G. Pranc­kaus ke­lias į Is­lan­diją pra­si­dėjo nuo bro­lių Do­na­to ir To­mo Bu­gių, ku­rie jau ne vie­ne­rius me­tus dir­ba šio­je sri­ty­je Is­lan­di­jo­je. Būtent jie pa­si­ūlė pri­si­jung­ti prie jų ko­man­dos ir pa­dėti nuo­sek­liai įam­žin­ti jų veiklą, dar­bus bei kas­die­nybę kal­nuo­se. Iš šios idė­jos ir gimė „High­lan­de­ris“.

„Pro­jek­to idė­ja pa­pras­ta – pa­ro­dy­ti tai, kas daž­niau­siai lie­ka už kad­ro. So­cia­li­niuo­se tink­luo­se Is­lan­di­ja daž­niau­siai ma­to­ma kaip įspūdingų kalnų, kriok­lių ir lau­kinės gam­tos ša­lis. Ta­čiau vi­sai ki­toks pa­sau­lis at­si­ve­ria ta­da, kai į tuos kal­nus kiek­vieną rytą ei­ni dirb­ti. No­ri­si pa­ro­dy­ti žmo­nes, tech­niką, dar­bo pro­ce­sus, su­dėtin­gas oro sąly­gas, nuo­vargį, ri­ziką, ge­ras aki­mir­kas ir tą tikrą kas­die­nybę, ku­ri sly­pi už gra­žaus vaiz­do“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

G. Pranc­kus ti­ki­si, jog galbūt lai­kui bėgant „High­lan­de­ris“ išaugs į di­delį so­cia­li­nių tinklų ka­nalą ar pla­tesnį do­ku­men­tinį pro­jektą. O jei­gu ir ne, Do­na­tui, To­mui ir vi­sai ko­man­dai liks įam­žin­tas la­bai įdo­mus jų gy­ve­ni­mo ir dar­bo eta­pas, į kurį po dau­ge­lio metų bus sma­gu at­si­gręžti.

Nuo pat pra­džių Gied­rius sa­ko ži­nojęs, kad sun­ku pa­sa­ko­ti apie darbą kal­nuo­se, jei­gu pa­ts jo ne­pa­ti­ri: „Ga­li at­si­sto­ti su ka­me­ra nuo­ša­ly­je ir nu­fil­muo­ti gražų vaizdą, bet ta­da ne­ma­tai vi­sos is­to­ri­jos. Todėl čia ne­su tik žmo­gus su ka­me­ra. Dir­bu kar­tu su ko­man­da, li­pu į kal­nus, da­ly­vau­ju įvai­riuo­se dar­buo­se, ma­ta­vi­muo­se ir lo­gis­ti­ko­je, o pa­sta­ruo­ju me­tu daug lai­ko ski­riu kro­vi­ni­nio dro­no ope­ra­ci­joms. Ka­me­ra ir tu­ri­nio kūri­mas ei­na gre­ta tik­ro dar­bo. Ma­nau, tik pa­ts pa­jutęs, ką reiš­kia dirb­ti to­kio­mis sąly­go­mis, ga­li tai tik­rai per­teik­ti ki­tam žmo­gui.“

Ru­de­niop grįžta na­mo

Spren­di­mas ke­liems mėne­siams iš­vyk­ti į Is­lan­diją Gied­riui ne­bu­vo vien nuo­ty­kis. Lie­tu­vo­je li­ko jo šei­ma, todėl iš­vy­ki­mas pa­pil­domų iššū­kių su­kėlė ne tik jam pa­čiam, bet ir ar­ti­mie­siems. Už jų su­pra­timą ir pa­lai­kymą jis jau­čia­si itin dėkin­gas. Il­ge­sys ly­di abi pu­ses, ta­čiau šis gy­ve­ni­mo eta­pas yra lai­ki­nas – jau ru­de­niop Gied­rius pla­nuo­ja grįžti į Lie­tuvą, pas šeimą ir į Tel­šių kraštą.

Iki iš­vy­ki­mo į Is­lan­diją Gied­rius dir­bo Sei­mo narės pa­tarė­ju. Šį sa­vo pro­fe­si­nio gy­ve­ni­mo etapą jis ver­ti­na kaip svar­bią pa­tirtį, lei­du­sią iš ar­ti pa­žin­ti na­cio­na­linės po­li­ti­kos, vals­tybės ins­ti­tu­cijų ir sa­vi­val­dos vei­kimą bei dirb­ti su įvai­riais žmonėms ir Tel­šių kraš­tui ak­tua­liais klau­si­mais.

„Ma­no spren­di­mas pa­lik­ti šį darbą ne­bu­vo su­si­jęs nei su konf­lik­tu, nei su nu­si­vy­li­mu vie­šuo­ju gy­ve­ni­mu. Tie­siog at­si­ra­do ga­li­mybė ke­liems mėne­siams vi­siš­kai pa­keis­ti ap­linką, iš­ban­dy­ti sa­ve ki­to­kio­mis sąly­go­mis ir įgy­ti pa­tir­ties, ku­rios dirb­da­mas ka­bi­ne­te ne­gau­si. Pa­gal­vo­jau, kad jei­gu da­bar ne­pa­ban­dy­siu, vėliau ga­liu gailė­tis“, – at­vi­ra­vo Gied­rius.

Pa­tirtį par­si­veš na­mo

Įdo­mu tai, kad būda­mas to­li nuo namų Gied­rius ti­ki­na ne­nu­tols­tan­tis nuo sa­vo kraš­to. Kar­tais net prie­šin­gai. Ste­bint, kaip Is­lan­di­jo­je or­ga­ni­zuo­ja­mi su­dėtin­gi dar­bai, nau­do­ja­mos tech­no­lo­gi­jos, sprend­žia­mos pro­ble­mos ir kaip žmonės su­si­tel­kia bend­ram tiks­lui, ky­la min­čių, ko­kias pa­tir­tis ir idė­jas būtų ga­li­ma par­si­vež­ti na­mo.

„Nuo Tel­šių ra­jo­no vie­šo­jo gy­ve­ni­mo tik­rai ne­si­trau­kiu. Grįžęs tu­riu ne­ma­žai min­čių ir planų, su­si­ju­sių ir su juo, bet apie tai dar tik­rai bus lai­ko pa­kalbė­ti. Da­bar no­riu ge­rai už­baig­ti šį Is­lan­di­jos etapą, su­kaup­ti kuo dau­giau pa­tir­ties, nu­fil­muo­ti kuo dau­giau „High­lan­de­rio“ is­to­rijų ir ru­de­niop grįžti na­mo“, – tvir­ti­no pa­šne­ko­vas.

Per ga­na trumpą laiką Gied­riaus kas­die­nybė pa­si­keitė nuo Sei­mo ko­ri­do­rių iki dar­bo Is­lan­di­jos kal­nuo­se. Skir­tu­mas did­žiu­lis, bet dėl to ši pa­tir­tis tel­šiš­kiui turbūt ir įdo­miau­sia. „O ką iš jos par­si­ve­šiu na­mo, paaiškės jau grįžus“, – sakė jis.