Į Tel­šių di­de­lių ga­ba­ritų at­liekų su­rin­ki­mo aikš­telę gy­ven­to­jai at­ve­ža bui­tinės tech­ni­kos, sta­ty­bi­nių at­liekų, stik­lo ir kitų ne­be­rei­ka­lingų daiktų. Ta­čiau kai ku­riems daik­tams čia at­liekų pri­ėmėju dir­ban­tis Vy­tau­tas Pil­vi­nis su­tei­kia ant­rą gy­ve­nimą. Per pen­ke­rius dar­bo me­tus jis su­kaupė įspūdingą ko­lek­ciją – dar­bo pa­tal­po­se ka­bo 152 laik­rod­žiai. Apie darbą, be­si­kei­čiantį žmo­nių sąmo­nin­gumą rūšiuo­jant šiukš­les ir ne­tikė­tai at­rastą po­mėgį kal­bamės šia­me in­ter­viu.

Lau­ra MOC­KUTĖ

– Prieš pen­ke­rius me­tus pra­dėjo­te dirb­ti UAB „Tel­šių re­gio­no at­liekų tvar­ky­mo cent­ras“ stam­bia­ga­ba­ri­čių at­liekų su­rin­ki­mo aikš­telė­je. Kaip at­ro­do Jūsų įpras­tinė dar­bo die­na?

– Kas­dien pri­žiū­riu, kad at­lie­kos aikš­telė­je būtų tin­ka­mai surū­šiuo­tos. Pa­ro­dau gy­ven­to­jams, kur ir ką rei­kia mes­ti, ne­re­tai sto­viu ša­lia ir ste­biu, kad vis­kas būtų at­lie­ka­ma tin­ka­mai. Taip pat pil­dau do­ku­men­tus – ad­mi­nist­ra­cinė naš­ta tik­rai pa­didė­jo.

Ka­dan­gi aikš­telė­je dir­bu vie­nas, įpras­tinė die­na sun­ki. La­bai daug dar­bo. Kiek­vie­nais me­tais vis daugė­ja at­ve­žamų at­liekų. Se­niau miš­rių sta­ty­bi­nių at­liekų kon­tei­nerį pri­krau­da­vo­me per sa­vaitę, o da­bar jis už­si­pil­do per vieną dieną.

Dar vie­nas iššū­kis – at­liekų su­rin­ki­mo trans­por­to prie­mo­nių ge­di­mai. Dėl to kar­tais ne­spėja­ma iš­vež­ti at­liekų, o žmonės pyks­ta, sa­ko, kad ne­be­tu­ri kur dėti šiukš­lių.

– Ar žmonės tam­pa sąmo­nin­ges­ni rūšiuo­jant at­lie­kas?

– Tik­rai taip. Pas­te­biu, kad gy­ven­to­jai ak­ty­viau rūšiuo­ja, tam­pa sąmo­nin­ges­ni. Vis dėlto ak­ty­viau at­lie­kas rūšiuo­ja jau­ni­mas, bet ne se­ny­vo am­žiaus žmonės.

Apsk­ri­tai po­ky­čiai tik­rai jau­čia­si. Anks­čiau žmonės at­lie­kas vež­da­vo į miš­kus, o da­bar to­kių at­vejų pa­si­tai­ko re­čiau. Ma­nau, gy­ven­to­jai jau ne­blo­gai per­pra­to, kaip rei­kia tvar­ky­tis su at­lie­ko­mis.

– Ko­kių at­liekų gy­ven­to­jai at­ve­ža dau­giau­siai?

– Dau­giau­sia ve­ža miš­rias sta­ty­bi­nes at­lie­kas, bal­dus, med­žio at­lie­kas.

– Ar pa­ste­bi­te, kad ku­ri nors sa­vaitės die­na ar metų lai­kas būtų užim­čiau­sias at­liekų aikš­telė­je Tel­šiuo­se?

– Užim­čiau­sios sa­vaitės die­nos yra ant­ra­die­nis ir šeš­ta­die­nis. Ka­dan­gi sek­ma­die­niais ir pir­ma­die­niais ne­dir­ba­me, tai žmonės per šias die­nas jau būna pri­kaupę at­liekų ir jas at­ve­ža ant­ra­dienį. O šeš­ta­die­nis užim­čiau­sias todėl, nes dau­gu­mai žmo­nių lais­va­die­nis. Ta­da vi­si tvar­ko na­mus, kie­mus ir ve­ža, ką su­kaupė.

Jei­gu kalbė­si­me apie dar­bin­giau­sią metų laiką, tai būtų va­sa­ra, ypač lie­pa ir rugpjū­tis. Žmonės tuo me­tu ato­sto­gau­ja, ki­ti grįžta iš už­sie­nio. Ži­no­ma, prie­škalė­di­nis lai­ko­tar­pis taip pat dar­bin­gas – pa­ste­bi­ma po­pie­riaus pa­daugė­ji­mo dėl per­kamų do­vanų.

– Jūsų dar­bo vie­to­je akį iš kar­to pa­trau­kia ant sienų pa­ka­bin­ti laik­rod­žiai. Kaip ki­lo min­tis pra­dėti juos ko­lek­cio­nuo­ti?

– Kai pra­dėjau čia dirb­ti, pa­stebė­jau, kad dar­bo pa­talpų sie­nos la­bai tuš­čios. Tuo me­tu gy­ven­to­jai bu­vo at­vežę tokį gražų laik­rodį, kurį tie­siog bu­vo gai­la iš­mes­ti. Todėl ki­lo min­tis jį pa­ka­bin­ti. Ta­da pa­ka­bi­nau dar vieną, vėliau – dar kitą, o šiuo me­tu ko­lek­ci­jo­je jau 152 laik­rod­žiai. Ne vi­si jie vei­kia, bet at­ro­do gra­žiai.

Gy­ven­to­jai ir da­bar at­si­kra­to laik­rod­žiais. Ka­dan­gi vie­tos jiems dar­bo pa­tal­po­se ne­bėra, būna, kad pa­kei­čiu vieną laik­rodį ki­tu, gra­žes­niu.

– Ar yra ko­kių nors išs­kir­ti­nių laik­rod­žių?

– Yra laik­rod­žių su ge­gu­te, taip pat toks, ku­ris ro­do slėgį, drėgnumą, oro tem­pe­ratūrą. Yra ir ta­ry­bi­nių laikų laik­ro­dis, po­rce­lia­ni­nis.

– Kaip ko­le­gos, at­lie­kas at­ve­žan­tys gy­ven­to­jai rea­guo­ja pa­matę to­kią ko­lek­ciją?

– Jiems ir­gi būna įdo­mu pa­si­žiūrė­ti – ko­lek­ci­jo­je daug gra­žių laik­rod­žių. Kartą į at­liekų aikš­telę bu­vo at­vykę mo­ki­niai. Nors jie at­vy­ko su­si­pa­žin­ti su at­liekų rūšia­vi­mu, juos pa­kvie­čiau užei­ti ir į sa­vo dar­bo pa­tal­pas bei pa­ma­ty­ti laik­rod­žių ko­lek­ciją.

– Pa­na­šu, kad ko­lek­cio­nuo­ja­te ne tik laik­rod­žius?

– Taip. Lau­ke, prie įėji­mo į dar­bo pa­tal­pas, išstačiau įvai­rias sta­tulė­les, ku­rio­mis taip pat gy­ven­to­jai pa­no­ro at­si­kra­ty­ti. Ant dar­bo sta­lo po stik­lu esu išdė­liojęs skir­tingų ša­lių pi­nigų ku­piū­ras.

Stam­bia­ga­ba­ri­čių at­liekų su­rin­ki­mo aikš­telė­je dir­ban­tis Vy­tau­tas ne tik pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo darbą, tu­rimą ko­lek­ciją, bet ir ap­rodė pa­čią aikš­telę. Jo­je ne­nu­mal­do­mai ver­da gy­ve­ni­mas. Gy­ven­to­jai čia kas­dien pa­lie­ka sta­ty­bi­nes at­lie­kas, pa­dan­gas, teks­tilę, bui­tinę tech­niką, bal­dus, stik­lo pa­kuo­tes ir ki­tus ne­rei­ka­lin­gus daik­tus. Tarp jų kar­tais pa­si­tai­ko įdo­mes­nių ra­di­nių, ku­rių Vy­tau­tas ne­sku­ba iš­mes­ti. Kai ku­riems jis su­tei­kia ant­rą gy­ve­nimą ir taip pa­puo­šia sa­vo dar­bo ap­linką, ku­ria pa­si­gro­ži ir čia už­su­kan­tys.