Tačiau greta šio pasididžiavimo yra sričių, kuriose beviltiškai vėluojame. Nejauku pagalvoti, kad reikėjo rusijos invazijos į Ukrainą ir nekaltų žmonių žudynių, jog visi iki galo suvoktume Maskvos režimo esmę.
Kad mums ne pakeliui su „didingąja rusų kultūra“, kuri neša tik kančias ir mirtį. Kad mūsų miestuose seniai neturėjo likti okupaciją šlovinančių gatvių pavadinimų ir kolaborantų paminklų.
Kad neturėjome versti vaikus masiškai mokytis rusų kalbos, nes ši kalba iki šiol pasitelkiama Kremliaus propagandai skleisti.
Tuo tarpu Vilniaus savivaldybei nutarus gyventojų prašymų ir skundų raštu daugiau nebepriimti rusų kalba, kilo pasipiktinimas. Lietuviškai nekalbančių asmenų gynėjais tapo tokie politikai kaip Inga Ruginienė ir Mindaugas Sinkevičius.
I. Ruginienė teigė esanti už valstybinę kalbą, tačiau suskubo pridėti, kad dalis piliečių, ypač vyresnio amžiaus, kaip kalba, taip kalba. Juk būtent dėl tokio dešimtmečiais trukusio pataikavimo ir nenoro išmokti valstybinės kalbos šiandien ir turime problemų. Dalis „didžiadvasių“ piliečių tyčia nesimokė lietuvių kalbos, o mes pataikavome jiems.
Šie sprendimai turėjo būti priimti prieš dešimtmečius.
Pokyčiai vyksta, Vilniuje ne Europos Sąjungos šalių piliečių vaikams pradinis ugdymas nuo rugsėjo bus organizuojamas tik lietuvių kalba, tautinių mažumų mokyklose didinamas lietuvių kalbos pamokų skaičius, užsieniečiams bus siūloma daugiau lietuvių kalbos kursų.
Kiekvienas žmogus savo namuose ar privačioje erdvėje turi teisę kalbėti kokia tik nori kalba, tačiau atėjus į valstybinę įstaigą privalu kalbėti valstybine kalba.
Dalis mūsų visuomenės ir politikų nesuvokia, kad gyvename laisvoje, nepriklausomoje valstybėje, kuri pati nustato savo taisykles. Kad turime išrauti okupacijos liekanas ir nebesidairyti atgal.
Parašykite komentarą