Žemaičių dailės muziejaus nuotr.

Mu­zie­jaus edu­ka­to­rius Pau­lius Ga­dei­kis pa­sa­ko­jo, kad anks­tes­ni gel­to­nie­ji ka­ra­va­nai ke­lia­vo Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio ta­kais, ta­čiau šį­kart dau­giau nei 70 mo­ki­nių ve­žan­ti au­to­bu­sų vilks­ti­nė iš­vy­ko ap­lan­ky­ti Plun­gės ra­jo­ne gy­ve­nan­čių ir ku­rian­čių me­ni­nin­kų.

O pa­grin­di­nė idė­ja šie­met bu­vo ma­žin­ti at­stu­mus tarp jau­ni­mo ir me­ni­nin­kų.

„Kar­tais mes žiū­ri­me ir ieš­ko­me įspū­din­gų da­ly­kų la­bai to­li, bet daž­nai pa­mirš­ta­me, kad jie yra čia pat, mū­sų pa­šo­nė­je. Su mo­ki­niais ap­lan­kė­me tris nuo­sta­bius ra­jo­no me­ni­nin­kus, ku­rie ne tik sa­vo įspū­din­gais dar­bais, bet ir uni­ka­lio­mis as­me­ny­bė­mis gar­si­na Plun­gės var­dą Lie­tu­vo­je ir pa­sau­ly­je“, – kal­bė­jo P. Ga­dei­kis.

Pir­mo­ji gel­to­no­jo ka­ra­va­no sto­te­lė bu­vo Ku­liuo­se. Ten gy­ve­nan­tis re­ži­sie­rius Va­len­ti­nas Ma­sals­kis at­vy­ku­sią gau­sią sve­čių de­le­ga­ci­ją vi­sų pir­ma pa­vai­ši­no ries­tai­niais ir pa­kvie­tė iš­girs­ti Ku­lių mies­te­lio is­to­ri­ją. Mo­ki­niai su­si­pa­ži­no ir su teat­ro pa­sau­liu, o pa­tys drą­siau­si, ku­rių bu­vo net du, pa­kvies­ti už­lip­ti į Ku­lių kul­tū­ros cent­ro sce­ną ir pa­dai­nuo­ti, pa­šok­ti ar pa­dek­la­muo­ti.

Su­si­ti­ki­mo bū­ta iš­ties tu­ri­nin­go ir įdo­maus – kur ki­tur iš­gir­si, kad ak­to­riai iš tie­sų yra ne kas ki­tas, o pro­fe­sio­na­lūs me­la­giai, jei ne Ku­liuo­se, vie­šė­da­mas pas re­ži­sie­rių V. Ma­sals­kį.

Ki­ta sto­te­lė bu­vo nu­ma­ty­ta Alks­nė­nų kai­me. Čia gy­ve­na dau­giau nei 40 me­tų kank­les ga­mi­nan­tis tau­to­dai­li­nin­kas, mu­zi­kan­tas ir liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­li­jos „Ro­kun­da“ va­do­vas Alf­re­das Lu­čins­kas.

Me­ni­nin­kas pa­pa­sa­ko­jo apie kank­lių is­to­ri­ją bei iš­sa­miai paaiš­ki­no jų ga­my­bos pro­ce­są. Ke­liau­to­jai su­ži­no­jo, ku­ris me­dis yra skam­biau­sias ir kaip nuo se­no įpras­ta de­ko­ruo­ti kank­les. O po teo­ri­nės da­lies atė­jo me­tas pra­kti­kai – be­li­ko sku­biai iš­si­da­lin­ti me­di­nes laz­de­les ir nau­do­jan­tis jo­mis pri­tar­ti A. Lu­čins­ko ar­mo­ni­ka gro­ja­mam val­sui. Ga­li­ma tik įsi­vaiz­duo­ti, kaip šau­niai val­sas ai­dė­jo Lu­čins­kų kie­me, pri­ta­riant 70-čiai jau­nų­jų ke­liau­to­jų.

Žemaičių dailės muziejaus nuotr.

Erd­vio­se me­ni­nin­ko val­do­se vai­kai tu­rė­jo ga­li­my­bę ne tik pa­mu­zi­kuo­ti, bet ir pa­žais­ti, trum­pam at­si­kvėp­ti ir pa­si­stip­rin­ti prieš to­li­mes­nę ke­lio­nę.

Pas­ku­ti­nė sto­te­lė – ato­kus vien­kie­mis Nar­vai­šių kai­mo pa­kraš­ty, kur gy­ve­nan­tis šiuo­lai­ki­nio me­no at­sto­vas dr. Juo­zas Lai­vys 2015 me­tais įkū­rė me­no kū­ri­nių ka­pi­nes – vie­nin­te­lės to­kias ne tik vi­so­je Lie­tu­vo­je, bet ir pa­sau­ly­je. Kad ge­riau su­pras­tų, kas gi tos me­no kū­ri­nių ka­pi­nės ir kas jo­se lai­do­ja­ma, jau­nuo­liai pa­kvies­ti pa­lai­do­ti be­si­bai­gian­čius moks­lo me­tus.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Ta­čiau ne­tru­kus ta­po aiš­ku, jog la­biau­siai mo­ki­nių lau­kia­ma ke­lio­nės da­lis yra pik­ni­kas. O ko dau­giau rei­kia pui­kiai va­sa­ros pra­džiai: tik gry­no oro ir lau­žo deš­re­lėms bei ze­fy­rams iš­si­kep­ti.

Pa­sak P. Ga­dei­kio, kad pa­grin­di­nę ren­gi­nio idė­ją pui­kiai at­si­spin­di re­ži­sie­riaus V. Ma­sals­kio iš­sa­ky­tos min­tys, kad ke­liau­da­mi po už­sie­nį ste­bi­mės vis­kuo, ža­vi­mės neat­ras­tais po­ty­riais, par­si­ve­ža­me dau­gy­bę nuo­trau­kų, ta­čiau daž­nai pa­mirš­ta­me ste­buk­lus, vyks­tan­čius vi­sai ša­lia mū­sų. O kas yra me­ni­nin­kai jei ne bur­ti­nin­kai, ge­ban­tys at­skleis­ti vie­tos, ku­rio­je gy­ve­na ir ku­ria, ža­ve­sį bei po­ten­cia­lą?