Spė­ja­ma, kad Rie­ta­vo par­ką puo­šian­čiam ga­liū­nui ga­li bū­ti apie 400 me­tų. Tai ne tik di­džiau­sias bei gra­žiau­sias par­ko me­dis, bet ir gy­va Rie­ta­vo is­to­ri­jos da­lis, iš­gy­ve­nu­si ka­rus, dva­ro griū­tį ir ke­lias is­to­ri­nes epo­chas. To­dėl, kaip sa­ko par­ką pri­žiū­rin­čio Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rius Vy­tas Rut­kaus­kas, toks pik­ta­va­lių iš­puo­lis ypač skau­dus ir sun­kiai su­vo­kia­mas.

Ži­nia apie pa­deg­tą ąžuo­lą so­cia­li­niuo­se tink­luo­se pa­si­da­li­jo rie­ta­viš­kė pe­da­go­gė Ire­na Jurk­šie­nė.

„Rie­ta­vo gra­žia­ja­me par­ke įvyk­dy­tas nu­si­kal­ti­mas – prieš mo­tu­lę Gam­tą, prieš se­ną­jį, vi­sų my­li­mą Dre­vi­nį ąžuo­lą. Do­ri mies­to žmo­nės gra­žiai šven­tė My­ko­li­nes, lei­do šven­ti­nius fe­jer­ver­kus, sė­dė­jo prie gi­mi­nių sta­lo, kai ne­nau­dė­liai van­da­lai paaug­liai su­ren­gė fe­jer­ver­kų „šven­tę“ ąžuo­lo dre­vė­je“, – sa­vo įra­še dės­tė rie­ta­viš­kė.

Ji ra­šė tą šven­ti­nį šeš­ta­die­nio va­ka­rą ne kar­tą ėju­si ta­ku pa­lei par­ko tven­ki­nį ir su­ti­ku­si ne vie­ną bū­re­lį paaug­lių, „su bu­te­liu­kais, su skar­di­nė­mis“, su­kan­čių į par­ko gi­lu­mą.

„Gir­dė­jau par­ke gar­sius po­škė­ji­mus. Vie­ną – ypač stiprų… Bet kas ga­lė­jo pa­gal­vo­ti, kad žu­do­mas mū­sų ąžuo­las?!“ – re­to­riš­kai klau­sė įra­šo au­to­rė.

Liūd­nai pa­si­bai­gu­sį šven­ti­nį sa­vait­ga­lį te­ri­to­ri­ja ap­link ąžuo­lą bu­vo ap­tver­ta STOP juos­ta, ša­lia jos iš­ka­bin­tas Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus skel­bi­mas su pra­šy­mu ne­siar­tin­ti prie šio me­džio, nes jis ga­li griū­ti. Kar­tu pra­šo­ma vi­sų, ką nors ži­nan­čių apie šį bar­ba­riš­ką iš­puo­lį, pra­neš­ti apie tai te­le­fo­nu 0 698 21426 ar­ba užė­jus į mu­zie­jų.

Ire­nos JURK­ŠIE­NĖS nuo­tr.

Ire­nos JURK­ŠIE­NĖS nuo­tr.

Mu­zie­jaus di­rek­to­rius V. Rut­kaus­kas „Labas, Že­mai­tija“ sa­kė net ir praė­jus sa­vai­tei po gais­ro vis dar ne­ga­lin­tis pa­ti­kė­ti, kad kaž­kam ga­lė­jo šau­ti min­tis iš­krės­ti to­kį da­ly­ką. „Jei ko­kį suo­liu­ką van­da­lai su­lau­žo ar švies­tu­vą su­dau­žo, ma­ža bė­da – ga­li­ma nau­ją nu­pirk­ti. O toks me­dis kol užaugs, ne­be­su­lauks nei tie pa­de­gė­jai, nei jų vai­kų vai­kai. To­dėl par­kui ir vi­sam Rie­ta­vui pa­da­ry­ta ža­la yra ne­su­vo­kia­mai di­de­lė“, – kal­bė­jo di­rek­to­rius.

Iš ąžuo­lo rūks­tan­čius dū­mus, V. Rut­kaus­ko tei­gi­mu, rug­sė­jo 26 die­ną, apie 16 va­lan­dą, pa­ste­bė­jo pro ša­lį ėjęs rie­ta­viš­kis Ro­ma­nas Si­ma­na­vi­čius. Apie tai jis pra­ne­šė mies­to se­niū­nui, šis sa­vo ruož­tu in­for­ma­ci­ją per­da­vė gais­ri­nin­kams. Ats­ku­bė­ję ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai į at­vi­rą me­džio šer­dį su­py­lė vi­są cis­ter­ną van­dens, kol gais­ro ži­di­nys bu­vo už­ge­sin­tas.

V. Rut­kaus­kas spė­jo, kad me­dis ga­lė­jo smilk­ti jau nuo penk­ta­die­nio va­ka­ro, nes ža­la pa­da­ry­ta di­džiu­lė – ka­mie­ne me­džio li­ko vos per plaš­ta­ką. Ar dar įma­no­ma iš­sau­go­ti ąžuo­lą, ar jis ne­ke­lia pa­vo­jaus ap­lin­ki­ni­mas, spręs spa­lio 6 die­ną į par­ką su­si­rink­sian­ti Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės žel­di­nių ko­mi­si­ja bei ar­bo­ris­tai. Mu­zie­jaus va­do­vas bai­mi­na­si, kad da­bar­ti­nės būk­lės me­dis, pa­pū­tus stip­res­niam vė­jui, ga­li griū­ti ir pri­da­ry­ti ža­los, nes au­ga ga­na jud­rio­je vie­to­je, ne­to­li ta­ko.

„Pas­ta­rai­siais me­tais, kai iš­va­lėm Jau­ju­pio va­gą, ši par­ko da­lis bu­vo kaip ko­kie ro­jaus so­dai – pil­na lan­ky­to­jų, tiek jau­nų, tiek vy­res­nių. Nuos­ta­bą ir liū­de­sį ke­lia, kaip taip il­gai nie­kas ne­pas­te­bė­jo iš me­džio dre­vės rūks­tan­čių dū­mų, ypač jei jis smil­ko jau vi­są pa­rą, – ste­bė­jo­si V. Rut­kaus­kas. – Ste­bi­na ir tai, kad dar at­si­ran­da jau­ni­mo, ku­riam ma­ga krės­ti to­kius da­ly­kus. Par­ke su­tin­ki – žmo­nės kaip žmo­nės, nu­si­šyp­so, pa­si­svei­ki­na. Kas ga­lė­jo jiems šau­ti į gal­vą… Prieš 20 ar 30 me­tų toks įvy­kis bū­tų nie­ko ne­nus­te­bi­nęs, bet da­bar… Kal­bė­da­mas vie­no­je kon­fe­ren­ci­jo­je ne­se­niai pa­si­džiau­giau, kad da­bar pas mus ra­mu, ne­be­li­ko van­da­liz­mo, kad kei­čian­tis, gra­žė­jant ap­lin­kai, kei­čia­si ir žmo­nės. De­ja…“, – ap­mau­do ne­slė­pė V. Rut­kaus­kas.