Sauliaus Narkaus nuotr.

Tve­riš­kių An­ta­no ir Zi­tos Kar­pa­vi­čių na­mų san­dė­liu­ko len­ty­nos pri­krau­tos stik­lai­nių, ku­riuo­se už­kon­ser­vuo­tos va­sa­ros spal­vos ir sko­niai. Agur­kai, špa­ra­gi­nės pu­pe­lės, po­mi­do­rų ir cu­ki­ni­jų pa­da­žai, bu­ro­kė­lių miš­rai­nės, kom­po­tai, uo­gie­nės – še­šių vai­kų ma­ma ir sep­ty­nių anū­kų mo­čiu­tė kas­met pa­si­rū­pi­na, kad šei­mai ne­prit­rūk­tų na­muo­se užau­gin­tų ir pa­gal iš­ban­dy­tus re­cep­tus pa­ruoš­tų gė­ry­bių. To­dėl tais ypa­tin­gais sa­vait­ga­liais, kai tė­vų na­mai vėl pri­si­pil­do šur­mu­lio, san­dė­liu­ko du­rys vars­to­mos daž­niau nei bet ka­da – nei šven­ti­nis, nei kas­die­nis sta­las čia neį­si­vaiz­duo­ja­mas be sal­džia­rūgš­čių pa­da­žų ar ma­ri­nuo­tų traš­kių agur­kė­lių.

Iš vai­kys­tės at­ly­dė­ję sko­niai

Nors šiais lai­kais švie­žių dar­žo­vių ga­li­ma nu­si­pirk­ti iš­ti­sus me­tus, kon­ser­va­vi­mas te­bė­ra lie­tu­viš­kos mais­to kul­tū­ros da­lis. Zi­ta Kar­pa­vi­čie­nė nuo pat vai­kys­tės ži­no­jo, kad mais­tą žie­mai rei­kia ruoš­ti va­sa­rą. Au­go ji pas mo­čiu­tę Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės Lio­lių kai­me – ap­link vien miš­kai, o miš­kuo­se gau­su gė­ry­bių. Bū­da­ma dar vi­sai ne­di­de­lė mer­gai­tė su se­se­ri­mi ei­da­vo į pa­miš­kes rink­ti mė­ly­nių, avie­čių, span­guo­lių, viš­ta­ko­jų (pa­pras­tų­jų tek­šių), bruk­nių, gry­bų.

„Pri­rink­da­vo­me miš­ke bruk­nių, so­de – obuo­lių, o „ba­ba“ pri­vir­da­vo obuo­lie­nės su bruk­nė­mis“, – pri­si­me­na iš vai­kys­tės at­ly­dė­ju­sį sko­nį pa­šne­ko­vė. Ir pri­du­ria, kad kon­ser­va­vi­mo įvai­ro­vė anuo­met bu­vo ge­ro­kai ma­žes­nė – mo­čiu­tė ma­ri­nuo­da­vo agur­kus, raug­da­vo ko­pūs­tus ir vir­da­vo uo­gie­nes.

Dau­giau vir­tu­vės gud­ry­bių pa­šne­ko­vė iš­mo­ko, kai bai­gu­si Klai­pė­dos bu­hal­te­ri­jos tech­ni­ku­mą ga­vo dar­bo pa­sky­ri­mą į Tve­rus. Šia­me mies­te­ly­je ji su­ti­ko An­ta­ną, iš­te­kė­jo už jo ir su­si­lau­kė tri­jų sū­nų ir tri­jų duk­rų. Gau­siai šei­mai rei­kė­jo val­gių gau­saus sta­lo.

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad vie­ną va­sa­rą bu­vo už­ma­ri­na­vu­si 150 tri­lit­ri­nių stik­lai­nių agur­kų: „At­ro­dė, kad tiek su­val­gy­ti neį­ma­no­ma, bet iki pa­va­sa­rio len­ty­nos smar­kiai ap­tuš­tė­jo. Ki­tam se­zo­nui li­ko gal tris­de­šimt stik­lai­nių. Ir tų greit ne­li­ko – ru­dens pra­džio­je „iš­ga­ra­vo“.“

Sauliaus Narkaus nuotr.

Ma­ri­na­tų, miš­rai­nių ar pa­da­žų re­cep­tų da­bar ga­li ir in­ter­ne­te, ir žur­na­le ar laik­raš­ty­je su­si­ras­ti. Prieš ke­lias­de­šimt me­tų, kai kom­piu­te­riai dar bu­vo re­te­ny­bė, re­cep­tai daž­niau­siai iš lū­pų į lū­pas bu­vo per­duo­da­mi.

Špa­ra­gi­nių pu­pe­lių su čes­na­kais re­cep­tą Zi­ta ga­vo iš ma­mos. Kas­met pa­gal jį kon­ser­vuo­ja ir kas­kart, už­su­ki­nė­da­ma stik­lai­nių dang­te­lius, pa­gal­vo­ja apie am­ži­ny­bėn jau iš­ke­lia­vu­sią ma­mą.

Šei­mos re­cep­tai – iš kar­tos į kar­tą

Šian­dien re­cep­tus iš Zi­tos pe­ri­ma duk­ros ir sū­nūs. Net Pran­cū­zi­jo­je gy­ve­nan­tis vy­riau­sia­sis sū­nus Val­das, kad ir bū­da­mas to­li nuo gim­tų­jų na­mų, ban­do už­si­ma­ri­nuo­ti vai­kys­tės sko­nio agur­kų su vyš­nių la­pų ir krie­nų po­sko­niu.

Ši dar­žo­vė iki šiol ka­ra­liau­ja tve­riš­kės san­dė­liu­ko len­ty­no­se, tik da­bar agurkai už­ma­ri­nuo­ti jau ne tri­lit­ri­niuo­se, o vie­no lit­ro stik­lai­niuo­se. „Dau­giau kaip šim­tą stik­lai­niu­kų kas­met pa­da­rau“, – skai­čiuo­ja šei­mi­nin­kė. Ir džiu­giai pri­du­ria, kad mo­čiu­tės pa­ruoš­tus agur­kė­lius la­bai mėgs­ta aš­tuon­me­tis anū­kas Ha­rol­das.

Da­lį žie­mai užkonservuotų gė­ry­bių iš­si­ve­ža vai­kai. Tė­vams sma­gu, kad jie iš gim­tų­jų na­mų ne tuš­čio­mis iš­va­žiuo­ja: „Jau­niau­sia duk­ra Gied­rė ir jos vy­ras juo­kau­ja, kad ma­mos san­dė­liu­ke – tar­si par­duo­tu­vė­je – ei­ni ir ren­kie­si iš len­ty­nų, ko šir­dis gei­džia.“

Prie įvai­ro­vės „lauk­ne­šė­liuo­se“ pri­si­de­da ir An­ta­nas, kas va­sa­rą užau­gi­nan­tis di­de­lį pul­ką viš­tų ir žą­sų.

Į miš­ką – ne iš rei­ka­lo, dėl to, kad šir­dis trau­kia

Tve­riš­kė sa­ko ne­si­sten­gian­ti kon­ser­vuo­ti vien dėl skai­čiaus – ga­mi­na tik tai, ką na­miš­kiai val­go. Ruo­šia po­mi­do­rų pa­da­žą su pa­pri­ko­mis, svo­gū­nais ir čes­na­kais, cu­ki­ni­jų pa­da­žą, rau­gia ko­pūs­tus, ma­ri­nuo­ja bu­ro­kė­lius, ver­da uo­gie­nes. Di­džią­ją da­lį dar­žo­vių ir uo­gų už­siau­gi­na dar­že ir šilt­na­my­je, bet kas­met vis dar ei­na uo­gau­ti į miš­ką.

„Kaž­ka­da tą da­ry­da­vau iš rei­ka­lo, da­bar to­dėl, kad ki­taip ne­ga­liu. Uo­ga­vi­mas tar­si įau­gęs į krau­ją, tar­si po­mė­gis. Ei­nu rink­ti mė­ly­nių, avie­čių, span­guo­lių. Gai­la tik, kad dėl ker­ta­mų miš­kų uo­gų da­bar daug ma­žiau. Vai­kys­tė­je rink­tų viš­ta­ko­jų vi­siš­kai ne­be­ma­ty­ti“, – kal­ba pa­šne­ko­vė.

Uo­gau­ja Z. Kar­pa­vi­čie­nė ne tik miš­ke. Kas­met, atė­jus se­zo­nui, sku­ba į čia pat, Tve­ruo­se, esan­tį sū­naus Ar­vy­do saus­me­džių ūkį. Pa­de­da skin­ti uo­gas ir vir­ti uo­gie­nę. Tad šei­mos san­dė­liu­ke at­si­ra­do ir kiek neįp­ras­tes­nio – saus­me­džių – sko­nio.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Na­mai daž­nai kve­pia py­ra­gais

Zi­ta ne­sle­pia, kad ap­link puo­dus su­ki­nė­tis jai pa­tin­ka. Su­tuok­ti­nis kar­tais „pa­ba­ra“ žmo­ną už tai, kad per ska­niai ga­mi­na – esą jam sun­ku at­si­spir­ti per­si­val­gy­mui.

Kar­pa­vi­čių na­mai daž­nai kve­pia ir ke­pi­niais. Mes, kai lan­kė­mės sve­čiuo­se, bu­vo­me pa­vai­šin­ti vy­nio­ti­niu su obuo­liais. Šei­mi­nin­kė sa­kė la­bai mėgs­tan­ti šį py­ra­gą dėl neįp­ras­tos ke­pi­mo ei­gos: obuo­liai su­tar­kuo­ja­mi, pa­ska­ni­na­mi ci­na­mo­nu, va­ni­le ir pa­sklei­džia­mi ke­pi­mo po­pie­riu­mi iš­deng­to­je skar­do­je. Skar­dą – į or­kai­tę, o maž­daug po 15 mi­nu­čių ant obuo­lių vir­šaus pa­sklei­džia­ma bisk­vi­ti­nė teš­la. Teš­lai iš­ke­pus, vir­šus už­den­gia­mas ke­pi­mo po­pie­riu­mi ir py­ra­gas iš­ver­čia­mas taip, kad bisk­vi­tas lik­tų apa­čio­je. Pas­ku­ti­nis žings­nis – su­suk­ti ke­pi­nį į ri­ti­nė­lį.

Prie sta­lo – dau­giau nei dvi­de­šimt žmo­nių

Ga­min­ti mo­ka ir vi­si su­tuok­ti­nių vai­kai. To­dėl tais ypa­tin­gais sa­vait­ga­liais, kai bro­liai ir se­se­rys su­si­ta­ria su­si­tik­ti tė­vų na­muo­se, prie puo­dų sto­ja vi­si – ir sū­nūs, ir duk­ros, ir žen­tai, ir mar­čios! Džiau­gia­si Zi­ta ir An­ta­nas, kad jų sta­las toks pla­tus, kad prie jo su­si­ren­ka dau­giau nei dvi­de­šimt žmo­nių: sū­nus Min­dau­gas su žmo­na Eg­le ir anū­kė­le Gab­rie­le, duk­ra Ra­sa su Ar­vy­du ir jų vai­kai Ai­ri­das ir Ak­vi­lė, sū­nus Ar­vy­das su Ra­sa, Ha­rol­du ir Beat­ri­če, duk­ra Gin­ta­rė su Ma­riu­mi ir dvy­niais Vi­liu­mi ir Ores­tu, duk­ra Gied­rė su Lu­ku, šiuo me­tu lau­kian­tys šei­mos pa­gau­sė­ji­mo. Tik vy­riau­sias sū­nus Val­das re­tes­nis sve­čias to­kiuo­se su­si­bū­ri­muo­se.

Kai na­mų vir­tu­vė šei­mi­nin­kei da­ro­si per ankš­ta, ji su drau­gė­mis iš Tve­rų „Mo­te­rų sek­ly­čios“ da­ly­vau­ja ku­li­na­ri­jos čem­pio­na­tuo­se – čirš­ki­na kiau­ši­nie­nę, ke­pa ku­ge­lį, troš­ki­na troš­ki­nius, lip­do vir­ti­nu­kus. Ir ne ka­ti­lė­liais, o ka­ti­lais! Paš­ne­ko­vė pri­si­pa­žįs­ta la­bai mėgs­tan­ti to­kias var­žy­tu­ves ir bu­vi­mą tarp žmo­nių.

Žie­mą, kai že­mė už­mie­ga, Zi­tos darbš­čios ran­kos ima ada­tą. Ne vie­ną pa­veiks­lą spal­vo­tais siū­lais yra iš­pai­šiu­si – juo­se ir gam­tos pei­za­žai, ir šuo­liais le­kian­tys žir­gai. Grei­tai, kai vi­sas der­lius jau bus stik­lai­niuo­se, o va­ka­rai pa­si­da­rys il­ges­ni, tve­riš­kė im­sis nau­jo pro­jek­to – iš­siu­vi­nė­ti Tve­rų baž­ny­čią.