Nuo 2023 me­tų lie­pos 1-osios Lie­tu­vo­je ga­lio­ja ap­sau­gos nuo smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je or­de­ris. Tai pre­ven­ci­nė prie­mo­nė, įpa­rei­go­jan­ti smur­tau­to­ją lai­ki­nai iš­si­kel­ti iš gy­ve­na­mo­sios vie­tos, čia ne­si­lan­ky­ti, ne­siar­tin­ti prie au­kos ir ne­bend­rau­ti su ja. Or­de­rį 15 die­nų lai­ko­tar­piui ski­ria po­li­ci­ja. Prie­mo­nė gal ir ge­ra, bet ar vi­sa­da ji nau­do­ja­ma tin­ka­mai? Su to­kio­mis dve­jo­nė­mis į re­dak­ci­ją krei­pė­si plun­giš­kė El­vy­ra, ku­riai toks or­de­ris bu­vo skir­tas rugp­jū­čio 6 die­ną.

Da­rė ge­ra – su­lau­kė or­de­rio

Pa­sak El­vy­ros, kad su­pras­tu­me es­mę, rei­kia ži­no­ti vi­są is­to­ri­ją.

Maž­daug va­sa­rio mė­ne­sį plun­giš­kė su­lau­kė sū­naus Al­gio te­le­fo­no skam­bu­čio. Jis pra­ne­šė, kad ruo­šia­si at­va­žiuo­ti į sve­čius. Ne­gi ne­priim­si sū­naus? Ta­čiau tas sve­čia­vi­ma­sis už­tru­ko iki šių die­nų.

Kaip tei­gė mo­te­ris, at­vy­kęs sū­nus pa­sa­kė, kad jį esą de­por­ta­vo iš Ai­ri­jos, ir pa­si­pra­šė prii­ma­mas gy­ven­ti. „Du mė­ne­sius jis nie­ko ne­vei­kė. Pas­kui su­ra­do­me jam dar­bą. Ėjo į dar­bą, kol ga­vo pi­ni­gus. Ta­da ir pra­si­dė­jo nak­ti­niai pa­si­va­ži­nė­ji­mai, no­riu – ei­nu į dar­bą, no­riu – nei­nu…“ – pa­sa­ko­jo plun­giš­kė. Be­je, sū­nus per tą lai­ko­tar­pį spė­jo ir ne­ma­lo­nu­mų pri­si­da­ry­ti. Teis­mas (ne Plun­gės) jam sky­rė ir bau­dą, ir apy­ko­ję su įpa­rei­go­ji­mu nuo 23 val. iki 6 val. bū­ti na­muo­se. „Bet kas iš to? Jis pra­si­ne­ša po­li­ci­jai, bet nak­ti­mis ne­bū­na. Pa­sa­ko, kad neuž­ra­kin­tu­me du­rų, kad grįš, bet ne­grįž­ta ar­ba grįž­ta pa­ry­čiais. Ko ge­ro, nė vie­nam ne­pa­tik­tų, kad vai­kas per nak­tis šlais­ty­tų­si. Mes ei­na­me į dar­bą, mums va­ka­re no­ri­si du­ris už­ra­kin­ti ir ei­ti mie­go­ti. O da­bar per nak­tis tu­ri­me lai­ky­ti at­ra­kin­tas du­ris…“ – to­liau kal­bė­jo El­vy­ra.

Ka­dan­gi sū­nus pra­dė­jo ne­be­si­lai­ky­ti tam tik­rų tai­syk­lių, plun­giš­kė jį ėmė ra­gin­ti: „Vai­ke, esi suau­gęs, ne­no­ri gy­ven­ti kaip žmo­gus, ei­ti į dar­bą, pra­šom iš­si­kraus­ty­ti.“ Ko ge­ro, sū­nus iš ma­mos to­kio akib­rokš­to ne­si­ti­kė­jo ir pa­pras­čiau­siai ne­rea­ga­vo. Vie­toj to ke­lioms pa­roms din­go. Į na­mus grį­žo pra­ban­giai – su tak­si, už ku­rį su­mo­kė­ti pa­pra­šė ma­mos. „Pa­sa­kiau, kad ga­liu su­mo­kė­ti, bet lie­piau su­si­rink­ti daik­tus ir ke­liau­ti pas drau­gus, pas ku­riuos bū­na. Jis su­ti­ko ir pa­ža­dė­jo tuoj grįž­ti, – pri­si­mi­nė mo­te­ris. – Praė­jo pus­va­lan­dis, vėl par­va­žia­vo su tak­si, vėl pra­šė su­mo­kė­ti. Ta­da pa­sa­kiau, kad ne­be­duo­siu nė cen­to.“

Ži­no­ma, kal­bos apie iš­si­kraus­ty­mą nie­kur ne­din­go. El­vy­ros žo­džiais ta­riant, vy­ras ban­dė „temp­ti gu­mą“, bet ji ne­nu­si­lei­do. „Sū­nus kaž­ko­kius po­pie­rius vis var­tė, dra­bu­žius su­si­dė­jo. Pak­lau­siau, ar vis­ką pa­siė­mė. O jis išė­jo į lau­ką ir iš­kvie­tė po­li­ci­ją. Lyg ir sa­kė, kad ma­ma ne­rims­ta“, – pa­sa­ko­jo plun­giš­kė.

O to­liau is­to­ri­ja dar įdo­mes­nė. At­vy­kę po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai El­vy­ros pra­dė­jo klau­si­nė­ti, ko­dėl ne­lei­džia sū­nui pa­siim­ti daik­tų. Mo­te­ris, su­pran­ta­ma, išdėstė sa­vo tie­są. Ga­liau­siai po­li­ci­nin­kai pa­ly­dė­jo sū­nų į na­mą, kad jis su­si­rink­tų daik­tus, ku­rių… jau ne­bu­vo. „Ne­ži­nau, ką Al­gis jiems papasakojo, bet po ku­rio lai­ko po­li­ci­ja pa­da­vė man raš­tą (ap­sau­gos nuo smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je or­de­rį) ir pa­sa­kė, kad ne­ga­liu čia bū­ti ir per 100 met­rų ar­tin­tis prie sū­naus“, – kal­bė­jo El­vy­ra.

Tie­sa, mo­te­ris ne­nei­gė, jog prieš at­vyks­tant pa­rei­gū­nams ji iš­gė­rė alaus ir į al­ko­ho­lio tik­rin­tu­vą įpū­tė 1,9 pro­mi­lės. Jai ne­bu­vo duo­da­ma pa­kar­to­ti­nai pa­si­tik­rin­ti blai­vu­mą, taip pat nie­kas ne­paaiš­ki­no, dėl ko ji „už­si­dir­bo“ or­de­rį. Ka­dan­gi sū­nus tą va­ka­rą iš na­mų išė­jo, El­vy­rai leis­ta lik­ti na­muo­se. „Ry­te at­va­žia­vo ki­ti pa­rei­gū­nai. Sa­ko: jūs tu­ri­te or­de­rį ir ne­ga­li­te čia bū­ti. Paaiš­ki­nau, jog iš­va­ka­rė­se pa­rei­gū­nas pa­sa­kė, kad ga­liu bū­ti, nes nė­ra Al­gio. At­ne­šiau tą la­pą, tai žiū­rė­jo, žiū­rė­jo ir ta­rė: „Tai čia yra su­ra­šy­ta, kad esi pa­vo­jin­ga ir ne­ga­li ar­tin­tis“, – pri­si­mi­nė mo­te­ris. Tie­sa, ko­kį pa­vo­jų sū­nui su­kė­lė, El­vy­ra ne­ži­no iki šiol.

Iš­gir­dę, kad mo­te­ris bu­vo ne­blai­vi, ban­dė­me iš­klaus­ti, gal įsiu­tu­si kepš­te­lė­jo sū­nui? „Tik­rai ne. Ži­nau jo ūmų bū­dą. Jis taip pat bu­vo iš­gė­ręs, tai ga­lė­jau at­gal gau­ti. Aš be rei­ka­lo ran­kų ne­kil­no­ju. Ma­žam vai­kui ga­li į už­pa­ka­lį už­mes­ti, bet ne 37 me­tų vy­rui, ku­ris už ma­ne ir stam­bes­nis, ir aukš­tes­nis“, – ti­ki­no mus plun­giš­kė.

Kaip ir mi­nė­ta, Al­gis tą pa­tį va­ka­rą iš­si­kraus­tė ir iki šiol jie ne­bu­vo su­si­ti­kę. Vie­nin­te­lis mo­ters no­ras – su­ži­no­ti, ko­dėl jai bu­vo skir­tas or­de­ris, ko­dėl ji bu­vo lai­ko­ma pa­vo­jin­ga.

Pa­rei­gū­nų paaiš­ki­ni­mas

Klau­san­tis El­vy­ros is­to­ri­jos mums taip pat ki­lo klau­si­mų. Į juos at­sa­kė Plun­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Rea­ga­vi­mo sky­riaus vir­ši­nin­kė Ing­ri­da Juš­kai­tė.

Pa­rei­gū­nės tei­gi­mu, prieš ski­riant or­de­rį, ga­li­mai au­kai yra už­duo­da­mi tam tik­ri klau­si­mai. Ir ga­vus bent tris tei­gia­mus at­sa­ky­mus yra su­ra­šo­mas or­de­ris. Ži­no­ma, ga­li bū­ti, kad au­ka me­luo­ja pa­rei­gū­nams, bet šį kar­tą ne­bu­vo pa­grin­do ne­ti­kė­ti Al­giu. Juo la­biau kad ir jam, ir ma­mai bu­vo nu­sta­ty­tas ne­blai­vu­mas. Ir ma­mos gir­tu­mas bu­vo ženk­liai di­des­nis nei sū­naus.

Pa­si­do­mė­jus, ar gir­tu­mas ne­bū­tų bu­vęs ma­žes­nis pa­tik­ri­nus dar kar­tą, sky­riaus vir­ši­nin­kė tei­gė, kad jei mo­te­ris bu­vo iš­gė­ru­si tik alaus, vis tiek ne­rea­lu įpūs­ti 1,9 pro­mi­lės, net jei alus bu­vo iš­ger­tas ir prieš pat blai­vu­mo tik­ri­ni­mą.

Tie­sa, kaip mi­nė­jo I. Juš­kai­tė, ne vi­sais at­ve­jais or­de­ris iš­ra­šo­mas skun­džia­mam as­me­niui, bū­na, kad at­si­tin­ka prie­šin­gai – iš na­mų išei­ti tu­ri pa­rei­gū­nus kvie­tęs as­muo. O kur ei­ti tam, ku­ris ne­tu­ri ar­ti­mų­jų? „Jei žmo­gus ne­tu­ri ar­ti­mų­jų, ne­tu­ri kur ap­si­sto­ti tas dvi sa­vai­tes, pa­rei­gū­nai pri­va­lo jam su­teik­ti in­for­ma­ci­ją, kur jis ga­li ras­ti lai­ki­ną prie­globs­tį. Plun­gė­je tai nak­vy­nės na­mai“, – sa­kė pa­rei­gū­nė. Be­je, įpras­tai Kri­zių cent­ras ne­blai­vių as­me­nų ne­prii­ma, ta­čiau, pa­rei­gū­nės žo­džiais ta­riant, ga­vęs or­de­rį as­muo prii­ma­mas net ir ne­blai­vus.

Kiek­vie­nas spren­di­mas ga­li bū­ti skun­džia­mas. Ži­no­ma, mes pa­klau­sė­me El­vy­ros, ko­dėl ji ne­pa­si­nau­do­jo tei­se ap­skųs­ti pa­rei­gū­nų spren­di­mą. Mo­te­ris bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, jog jai tai kai­nuos ne­ma­žus pi­ni­gus. „Pa­ti tei­si­nių raš­tų ra­šy­ti aš ne­mo­ku, tam rei­kia ad­vo­ka­to, o jis kai­nuo­ja“, – kal­bė­jo plun­giš­kė.

I. Juš­kai­tė to­kius žo­džius pa­nei­gė. Pa­sak jos, ga­vęs or­de­rį as­muo ga­li pa­pras­ta for­ma pa­ra­šy­ti ne­su­ti­ki­mą po­li­ci­jo­je. Ta­da jo skun­das tu­ri bū­ti iš­nag­ri­nė­tas per 48 va­lan­das ir, tik jei po­li­ci­ja at­me­ta as­mens skun­dą, to­liau per­duo­da­mas teis­mui.

Be­je, rei­kia pa­brėž­ti, jog as­mens ap­sau­gos nuo smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je or­de­ris nė­ra ad­mi­nist­ra­ci­nė nuo­bau­da. Tad, pa­si­bai­gus jo ter­mi­nui, ne­ma­lo­nų įvy­kį ga­li­ma pa­mirš­ti, bet, kaip tei­gė El­vy­ra, tai bus pa­mo­ka nie­kam ne­da­ry­ti ge­ra, net ir suau­gu­siam vai­kui. „Jo­kių pa­si­li­ki­mų. At­va­žia­vo į sve­čius, pa­bu­vo per die­ną ir va­ka­re vi­so ge­ro“, – sa­vo nuo­mo­nę iš­sa­kė mo­te­ris.