Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Gy­ven­to­jai – ne­ži­nio­je

Pri­min­si­me, jog mi­nė­tas ženk­las dau­gia­bu­čio gy­ven­to­jams su­kė­lė daug klau­si­mų. Į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nęs to na­mo gy­ven­to­jas Jo­nas pa­sa­ko­jo, kad ženk­las bu­vo įreng­tas neat­sik­lau­sus ki­tų gy­ven­to­jų su­ti­ki­mo ir kie­me iš­dy­go ko­ne per­nakt. Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad to­kią sku­bą ir pa­slap­tin­gu­mą ga­lė­jo lem­ti tas fak­tas, kad mo­te­ris, ku­rios pra­šy­mu įreng­ta vie­ta neį­ga­lio­jo au­to­mo­bi­liui, gy­ven­to­jų spė­ji­mu, dir­ba Sa­vi­val­dy­bė­je.

Vis dėl­to „Labas, Že­mai­tija“ kal­bin­tas Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Da­lius Pe­čiu­lis tą­kart to­kias spė­lio­nes pa­nei­gė. Pa­sak jo, dėl ženk­lo krei­pu­sis mo­te­ris tik­rai ne­dir­ba Sa­vi­val­dy­bė­je, be to, aikš­te­lė prie dau­gia­bu­čio, D. Pe­čiu­lio tei­gi­mu, nė­ra iš­nuo­mo­ta dau­gia­bu­čio gy­ven­to­jams, tad Sa­vi­val­dy­bė tu­ri pil­ną tei­sę jo­je tvar­ky­tis taip, kaip iš­ma­no.

Po šio straips­nio į re­dak­ci­ją ano­ni­miš­kai pa­skam­bi­no dar vie­na šio na­mo gy­ven­to­ja, pa­si­ry­žu­si nu­švies­ti ki­tą šios konf­lik­ti­nės si­tua­ci­jos pu­sę.

Mo­ters tei­gi­mu, gy­ven­to­jų vie­šai lie­ja­mas pa­si­pik­ti­ni­mas už­go­žė ne vie­ną svar­bų fak­tą. Vie­nas jų – kad neį­ga­lio­jo au­to­mo­bi­lio vie­tą žy­min­tis ženk­las iš pra­džių bu­vo įreng­tas vi­siš­kai ki­to­je vie­to­je – ant ša­li­gat­vio, prie įva­žia­vi­mo į aikš­te­lę.

Pa­sak skam­bi­nu­sio­sios, iš­vy­dę to­je vie­to­je įreng­tą ženk­lą gy­ven­to­jai ėmė spė­lio­ti, ar da­bar vi­sa jų aikš­te­lė yra skir­ta tik neį­ga­lių­jų trans­por­tui. Bet spė­lio­ti il­gai ne­rei­kė­jo. Po ku­rio lai­ko į kie­mą at­vy­kę se­niū­ni­jos dar­bi­nin­kai tą ke­lio ženk­lą nu­pjo­vė ir per­kė­lė į ki­tą vie­tą. Bet dar­bas bu­vo at­lik­tas at­mes­ti­nai, ant ša­li­gat­vio li­ko nu­pjau­to vamz­džio ga­las, o pa­ts ženk­las nau­jo­je vie­to­je esą bu­vo tie­siog įsmeig­tas į pie­vą.

Mo­te­ris kal­bė­jo, kad da­bar su­ga­din­tas ša­li­gat­vis ke­lia rim­tą pa­vo­jų praei­viams – ne­pas­te­bė­jus ky­šan­čio me­ta­li­nio sty­po ga­li­ma už jo už­kliū­ti ir par­griū­ti. Ypač tam­siuo­ju pa­ros me­tu, nes dau­gia­bu­čio kie­me iki šiol nė­ra jo­kio ap­švie­ti­mo.

„At­si­ra­dus tam ženk­lui pa­skam­bi­nau pa­si­tei­rau­ti į mū­sų na­mą ad­mi­nist­ruo­jan­tį „Plun­gės būs­tą“, bet iš­gir­dau, kad tai ne jų at­sa­ko­my­bė. Lie­pė skam­bin­ti Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riui D. Pe­čiu­liui, bet ir jis ti­ki­no nie­ko apie tai ne­ži­nan­tis. Ga­liau­siai su­rin­kau mies­to se­niū­nės Ag­nės Šu­kie­nės nu­me­rį, pa­klau­siau, ar bent bu­vo su­de­rin­ta, ku­rio­je vie­to­je tas ženk­las tu­ri sto­vė­ti. Se­niū­nė kal­bė­jo pa­kel­tu to­nu, pa­sa­kė, kad tai ne jos rei­ka­las ir kad nie­kas nie­ko ne­de­ri­no“, – pik­ti­no­si dau­gia­bu­čio na­mo gy­ven­to­ja.

Ne­ran­da su­ta­ri­mo

Kaip ir ra­šė­me anks­čiau, ženk­lo at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją „Labas, Že­mai­tijai“ pa­ko­men­ta­vo Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vas D. Pe­čiu­lis. Pa­sak di­rek­to­riaus, dėl ženk­lo krei­pu­sis mi­nė­to dau­gia­bu­čio gy­ven­to­ja pa­tei­kė vi­sus rei­kia­mus do­ku­men­tus, įro­dan­čius jos tei­sę į neį­ga­lio­jo au­to­mo­bi­lio vie­tą. D. Pe­čiu­lis nu­ro­dė, kad to­kiai vie­tai įreng­ti kai­my­nų su­ti­ki­mas nė­ra pri­va­lo­mas, nes tai yra vals­ty­bės už­tik­ri­na­ma so­cia­li­nė ga­ran­ti­ja ne­ga­lią tu­rin­tiems as­me­nims.

Kaip be­bū­tų, V. Ma­čer­nio g. 5-ojo dau­gia­bu­čio na­mo gy­ven­to­jų toks Sa­vi­val­dy­bės paaiš­ki­ni­mas neį­ti­ki­na. Į re­dak­ci­ją skam­bi­nu­si mo­te­ris dės­tė, esą ap­lin­ki­nius pik­ti­na ne tiek pa­ts ženk­las, kiek aro­gan­tiš­kas kai­my­nės el­ge­sys, jos įsi­ti­ki­ni­mas, kad ženk­las yra skir­tas tik jos vie­nos au­to­mo­bi­liui, ne­si­skai­ty­mas su rei­ka­la­vi­mu pa­sta­čius au­to­mo­bi­lį to­je vie­to­je, už lan­go pa­lik­ti tei­sę į neį­ga­lio­jo vie­tą liu­di­jan­tį pa­žy­mė­ji­mą. Dėl to vie­ną kar­tą į mi­nė­tą kie­mą net bu­vo iš­kvies­ti po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai. Bet ir po jų vi­zi­to tai­ka bei ra­my­bė į kie­mą ne­grį­žo.

Ne­ras­da­mos su­ta­ri­mo, konf­lik­tuo­jan­čios pu­sės vie­na ki­tą „bom­bar­duo­ja“ raš­te­liais, iš­ka­bi­na­mais laip­ti­nės skel­bi­mo len­to­je. Įvai­riais raš­tais bei skun­dais jau už­vers­ta tiek Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja, tiek ir se­niū­ni­ja.

„Ne­su nie­kam sko­lin­ga“

Siek­da­mi iš­klau­sy­ti abi pu­ses, pa­kal­bi­no­me mi­nė­to dau­gia­bu­čio gy­ven­to­ją, ku­rios pra­šy­mu kie­me ir at­si­ra­do neį­ga­lio­jo au­to­mo­bi­lio sto­vė­ji­mo vie­ta. Mo­te­ris at­vi­rai pa­pa­sa­ko­jo iš­gy­ve­nan­ti itin sun­kų pe­rio­dą, o prie vi­sų gy­ve­ni­mo siun­čia­mų iš­ban­dy­mų da­bar pri­si­de­da dar ir kai­my­nų pyk­tis.

„Šių me­tų ba­lan­džio 1 die­ną ap­si­lan­kiau Sa­vi­val­dy­bė­je ir ofi­cia­liai pa­tei­kiau pra­šy­mą įreng­ti to­kią vie­tą. Po ke­lių die­nų su­lau­kiau at­sa­ky­mo, kad ma­no pra­šy­mas bus pa­ten­kin­tas, tik ženk­las bus pa­sta­ty­tas ne iš kar­to, o po mė­ne­sio ar dvie­jų, dar­bus at­liks se­niū­ni­ja. Pa­teik­ti to­kį pra­šy­mą ga­lė­jau ir anks­čiau, vos čia per­si­kraus­čiu­si, bet praė­ju­si žie­ma ma­ne stip­riai iš­var­gi­no: tiek fi­ziš­kai, tiek ir emo­ciš­kai. Bū­da­vo, ry­te at­si­ka­su vie­tą kie­me, iš­va­žiuo­ju į dar­bą, grįž­tu, o ji jau už­sta­ty­ta. Ir taip svei­ka­tos nė­ra, o dar to­kie iš­šū­kiai kas­dien… Įs­ta­ty­mas man nu­ma­to tei­sę kie­me tu­rė­ti at­ski­rą vie­tą, tad nu­ta­riau ga­liau­siai pa­si­nau­do­ti šia ga­li­my­be. Ne­su nie­kam sko­lin­ga, gy­ve­nu ra­mia są­ži­ne“, – kal­bė­jo ji.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad iš pra­džių se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai iš­ties ženk­lą pa­sta­tė ne­tin­ka­mo­je vie­to­je, prie ša­li­gat­vio. Ki­lo pa­vo­jus, kad pro ša­lį va­žiuo­jan­tys ki­ti au­to­mo­bi­liai ga­li ne­pra­si­lenk­ti su jos šio­je vie­to­je pa­lik­ta ma­ši­na ir ją kliu­dy­ti, to­dėl mo­te­ris pa­pra­šė se­niū­ni­jos ženk­lą per­kel­ti į ki­tą vie­tą. Po šio pra­šy­mo į kie­mą esą at­vy­ko pa­ti se­niū­nė ir, įver­ti­nu­si si­tua­ci­ją, priė­mė spren­di­mą dėl ki­tos vie­tos.

Mo­te­ris sa­kė ge­rai su­pran­tan­tis, kad ši vie­ta nė­ra jos vie­nos – ja ga­li nau­do­tis ir ki­ti vai­ruo­to­jai, tu­rin­tys spe­cia­lų lei­di­mą. Pri­si­mi­nė ir nu­ti­ki­mą, kai tu­rė­jo rei­ka­lų su po­li­ci­ja, mat už­si­mir­šu­si už­den­gė šį lei­di­mą spe­cia­lia šir­ma, nau­do­ja­ma ap­sau­go­ti au­to­mo­bi­lį nuo sau­lės.

Šią pa­mo­ką plun­giš­kė sa­kė ge­rai iš­mo­ku­si, bau­dą su­si­mo­kė­ju­si. O kai­my­nai esą ją iki šiol blo­guo­ju mi­ni ir pik­tais žvilgs­niais nu­ly­di. Mo­te­ris sa­kė ne­sup­ran­tan­ti, kuo nu­si­pel­nė to­kios jų ne­ma­lo­nės.

Gy­ven­to­jus kir­ši­na in­for­ma­ci­jos trū­ku­mas

Kad neį­ga­lio­jo au­to­mo­bi­lio vie­tą žy­min­tis ženk­las bu­vo per­kel­tas dėl ne­tin­ka­mai iš pra­džių pa­rink­tos vie­tos, „Labas, Že­mai­tijai“ pa­tvir­ti­no ir mies­to se­niū­nė A. Šu­kie­nė. Tik štai at­sa­ky­mo, ko­dėl ša­li­gat­vy­je bu­vo pa­lik­ta me­ta­li­nio stry­po da­lis, se­niū­nė ne­tu­rė­jo. Pa­ža­dė­jo nu­vyk­ti į vie­tą ir pa­ti vis­ką iš­siaiš­kin­ti.

Po kiek lai­ko su­lau­kė­me se­niū­nės skam­bu­čio. „Ten li­ko gra­žiai už­lanks­ty­ta me­ta­li­nė konst­ruk­ci­ja. Nė­ra pa­lik­ta ašt­rių kam­pų, nė­ra tas stry­pas iš­si­ki­šęs. Pa­da­ry­ta kaip ir vi­sur. Bet per šią sa­vai­tę su­tvar­ky­si­me, išim­si­me mes tą li­ku­sią da­lį ir pa­kei­si­me ply­te­lę, nors ir nė­ra ta vie­ta bai­ses­nė nei pa­ts ša­li­gat­vis“, – kal­bė­jo A. Šu­kie­nė, prieš tai da­vu­si su­pras­ti, kad vi­sa ši si­tua­ci­ja jai jau spė­jo įky­rė­ti, nes gy­ven­to­jų skun­dai lie­ja­si vie­nas po ki­to.

Ši is­to­ri­ja at­sklei­dė, kad iki šiol nė­ra jo­kios gy­ven­to­jams vie­šai priei­na­mos ir aiš­kios in­for­ma­ci­jos, kur rei­kia kreip­tis ir ko­kias pro­ce­dū­ras at­lik­ti, no­rint, kad kie­me bū­tų įreng­ta vie­ta neį­ga­lio­jo au­to­mo­bi­liui. Pa­na­šu, kad pa­ti Sa­vi­val­dy­bė nė­ra iš­si­gry­ni­nu­si to­kios tvar­kos, nes kas kar­tą dėl to­kio ženk­lo be­si­krei­pian­tys gy­ven­to­jai su­lau­kia skir­tin­gų nu­ro­dy­mų. Vie­ni, pa­si­ro­do, sa­vo pra­šy­mą tu­ri ap­gin­ti prieš Eis­mo sau­gu­mo ko­mi­si­ją, jai pa­teik­ti vie­tos, kur no­ri­ma sta­ty­ti to­kį ženk­lą, sche­mą ir kai­my­nų su­ti­ki­mą, pa­tvir­tin­tą jų pa­ra­šais, o ta­da, ga­vę ko­mi­si­jos pa­lai­mi­ni­mą, ženk­lą įsi­reng­ti sa­vo lė­šo­mis. Tuo tar­pu ki­tiems, kaip ro­do ši is­to­ri­ja, už­ten­ka kreip­tis į Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rių ir ta­da be­liks su­lauk­ti, kol vi­sus dar­bus nu­dirbs se­niū­ni­ja.

Kol bus tai­ko­mi to­kie dvi­gu­bi stan­dar­tai, pa­na­šios is­to­ri­jos kaip ši bus neiš­ven­gia­mos ir pa­si­kar­tos dar ne vie­ną kar­tą. Anks­čiau ža­dė­jęs, kad to­kia tvar­ka bus pa­reng­ta ir vie­šai pa­skelb­ta, šį­kart apie ją pa­klaus­tas D. Pe­čiu­lis ra­gi­no ne­sku­bin­ti Sa­vi­val­dy­bės tar­nau­to­jų – to­kios tvar­kos esą ne­gims­ta per die­ną.

Bet ir to­kie konf­lik­tai kaip ap­ra­šy­ta­sis neį­si­siū­buo­ja per die­ną. O jiems iš­spręs­ti ir gy­ven­to­jų pa­si­ti­kė­ji­mui at­sta­ty­ti pri­rei­kia dar dau­giau lai­ko.