Bė­da ne pa­ts pre­zi­den­to no­ras pail­sė­ti, o tai, kaip ši ži­nia bu­vo pa­teik­ta.

Pir­miau­sia, žmo­nėms su­ki­lo na­tū­ra­lus ne­pa­si­ti­kė­ji­mo jaus­mas. Ma­dei­ra vi­siems aso­ci­juo­ja­si su kal­nais, van­de­ny­nu, pa­plū­di­miais ir sma­giu lai­ku. Kai ša­lia šių vaiz­di­nių ban­do­ma kal­bė­ti, kad „aš čia in­ten­sy­viai dirb­siu“, ky­la vi­di­nis prieš­ta­ra­vi­mas. Pap­ras­čiau sa­kant, sun­ku pa­ti­kė­ti, kad iš­vy­kus į vie­ną gra­žiau­sių Eu­ro­pos ku­ror­tų pa­grin­di­nis tiks­las yra sė­dė­ti prie kom­piu­te­rio ir spręs­ti Lie­tu­vos rei­ka­lus.

Ant­ra ir svar­biau­sia klai­da – gy­ny­bi­nė po­zi­ci­ja. Pra­ne­ši­mas nu­skam­bė­jo taip, tar­si pa­ti pre­zi­den­to ko­man­da iš­si­gan­do, ką pa­sa­kys žmo­nės, jei ša­lies va­do­vas tie­siog pri­si­pa­žins ato­sto­gau­jan­tis. To­dėl pa­si­rink­tas sau­ges­nis (kaip jiems at­ro­dė) va­rian­tas: „Pre­zi­den­tas ne ato­sto­gau­ja, jis dir­ba!“. Ta­čiau po­li­ti­ko­je ga­lio­ja tai­syk­lė: kai pra­de­di iš anks­to tei­sin­tis, vi­suo­me­nė tai jau prii­ma kaip kal­tės pri­si­pa­ži­ni­mą.

Pri­si­min­ki­me pre­zi­den­tą Val­dą Adam­kų. Kai jis kas­met su žmo­na iš­vyk­da­vo ke­lioms sa­vai­tėms į Mek­si­ką pail­sė­ti, nie­kas iš to ne­si­juo­kė. Ko­dėl? Nes ko­mu­ni­ka­ci­ja bu­vo at­vi­ra: „Pre­zi­den­tas iš­vyks­ta ato­sto­gų.“ Vi­siems vis­kas bu­vo aiš­ku. Va­do­vas pail­sės, grįš ir dirbs to­liau. Žmo­nės ger­bia tie­sų žo­dį, ne­mėgs­ta mui­li­ni­mo.

G. Nau­sė­dos at­ve­jis pa­de­monst­ra­vo „dar­bo ato­sto­gų me­tu“ spąs­tus. Užim­ti aukš­čiau­sią ša­lies po­stą reiš­kia ar­ba pil­na­ver­tiš­kai val­dy­ti vals­ty­bę čia, vie­to­je, ar­ba at­vi­rai pa­sa­ky­ti, kad iš­vyks­ti pail­sė­ti. Mė­gi­ni­mas ir dirb­ti, ir il­sė­tis rim­tą vals­ty­bi­nį pra­ne­ši­mą pa­ver­tė po­kštu, iš ku­rio vi­si pa­si­juo­kė. Pa­mo­ka pa­pras­ta: nuo­šir­du­mas ir tie­sa vi­suo­met lai­mi prieš ne­nuo­šir­dų įvaiz­džio kū­ri­mą.

Ge­rų ato­sto­gų vi­siems!