Sauliaus Narkaus nuotr.

Ke­liai ir jų prie­žiū­ra – vie­na opiau­sių ir ak­tua­liau­sių te­mų gy­ven­to­jams. Ra­jo­ne yra to­kių skau­du­lių, ku­rie me­tai iš me­tų ke­lia pro­ble­mų: žmo­nėms – dėl blo­gos būk­lės, val­džios at­sto­vams – dėl nuo­la­ti­nių gy­ven­to­jų prie­kaiš­tų. Ke­lias Prūsaliai–Stonaičiai – vie­nas to­kių.

Re­dak­ci­ją pa­sie­kė pa­sta­bos, kaip šiuo me­tu at­ro­do mi­nė­ta­sis ke­lias. Tai, kad pro Prū­sa­lius iki Sto­nai­čių ten­ka va­žiuo­ti la­vi­ruo­jant tarp di­des­nių ir ma­žes­nių duo­bių, o ne­re­tai ir tie­siog per jas, ti­kin­tis ne­pa­mes­ti ma­ši­nos ra­tų ar ne­su­ga­din­ti va­žiuok­lės, ap­lin­ki­nių žmo­nių ne­ste­bi­na. Šuo ir ka­ria­mas, kaip sa­ko­ma, pri­pran­ta. Jau daug me­tų šis ke­lias ne­su­lau­kia rei­ka­lin­go re­mon­to. Sup­ran­ta­ma, kad lai­kui bė­gant jo būk­lė tik blo­gė­ja. Duo­bės ke­lią „puo­šia“, ga­li­ma sa­ky­ti, vi­są lai­ką, ly­gi­ni­mas grei­de­riu pa­dė­tį pa­ge­ri­na tik lai­ki­nai. Ke­lias vi­sa­da įmir­kęs, nes pa­ke­lės grio­vių, kad jis nu­te­kė­tų, čia nė­ra.

Nau­so­džio se­niū­ni­jos va­do­vas Gin­ta­ras Do­mar­kas pri­pa­ži­no, kad si­tua­ci­ja su­dė­tin­ga. Štai ir da­bar ke­lio pa­grin­das ties po­sū­kiu į Orės gat­vę ne­beat­lai­kė: mo­lis pra­dė­jo „lip­ti“ į vir­šų.

„Vie­no­je vie­to­je, kur prieš ku­rį lai­ką bu­vo ta pro­ble­ma, su­tvar­kė­me, da­bar vėl… Tas ke­lias nuo­lat nio­ko­ja­mas. Rei­kė­tų jį per­duo­ti pri­žiū­rė­ti kaip re­gio­no ke­lią, bet Vil­niu­je kei­čia­si val­džios, kei­čia­si ir po­li­ti­kų pro­ce­dū­ros dėl ke­lių…“ – ko­men­ta­vo te­le­fo­nu kal­bin­tas se­niū­nas.

Anks­tes­nė­se po­li­ti­kų dis­ku­si­jo­se dėl ke­lių prie­žiū­ros bu­vo iš­sa­ky­ta min­tis, jog, per­da­vus ke­lią Prūsaliai–Stonaičiai į AB „Via Lie­tu­va“ ran­kas, bū­tų ga­li­ma jį pa­da­ry­ti kaip va­ka­ri­nį ap­link­ke­lį, bet… Kaip ir pa­ste­bė­jo se­niū­nas, val­džios kei­čia­si, o spren­di­mai taip ir lie­ka ne­priim­ti.

Pa­sak G. Do­mar­ko, su ran­go­vu – UAB „Trans­ju­da“ – yra su­tar­ta, jog nuo lie­pos vi­du­rio jie tu­rė­tų grįž­ti prie ke­lio Prūsaliai–Stonaičiai ir im­tis pro­ble­mi­nės vie­tos – tos, ku­rio­je mo­lis pra­si­ver­žė pro ke­lio dan­gą – su­tvar­ky­mo. „Ko­dėl to ne­da­rė­me anks­čiau? Esa­me ap­ta­rę, kad mums bū­tų pa­lan­ku su­lauk­ti kai ku­rių pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mo Plun­gė­je pra­džios. Pa­vyz­džiui, bus tvar­ko­ma Ra­mu­nių gat­vė, tai ten bus li­ku­ti­nio grun­to, ku­ris la­bai mums pra­vers­tų. Nes jei vež­tu­me žvy­rą ir skal­dą į tą Sto­nai­čių ke­lio pro­ble­mi­nę vie­tą, la­bai bran­giai at­siei­tų“, – aiš­ki­no se­niū­nas.

Nuos­ta­bą ke­lia ne tik pa­ties ke­lio Prūsaliai–Stonaičiai dan­ga. Su­lig kiek­vie­na die­na ke­lias tam­pa vis pa­na­šes­nis į tu­ne­lį: pa­ke­lės priau­gu­sios tan­kių krū­mų, di­des­nių ar ma­žes­nių me­džių, tad ša­kos, ypač po lie­taus, svy­ra į va­žiuo­ja­mą­ją da­lį. Kaip sa­kė gy­ven­to­jai, vai­ruo­to­jams da­ro­si su­dė­tin­ga pra­si­lenk­ti, rei­kia sau­go­ti ma­ši­nas, kad jų ne­nub­rai­žy­tų krū­mai, kad veid­ro­dė­liai lik­tų svei­ki ir sa­vo vie­to­se. Eis­mo sau­gu­mu čia ne­la­bai kve­pia: ma­to­mu­mas va­žiuo­jant to­kiu tu­ne­liu kaip rei­kiant su­pras­tė­jęs.

„Su­tin­ku su kiek­vie­nu prie­kaiš­tu. To­kių krū­mais priau­gu­sių pa­ke­lių se­niū­ni­jo­je tu­ri­me gal apie 40 ki­lo­met­rų. Praė­ju­si snie­guo­ta žie­ma vėl­gi tam la­bai „pa­si­tar­na­vo“, kai net trak­to­riai pro tas ša­kas ne­ga­lė­da­vo pra­va­žiuo­ti. Esa­me nu­ma­tę pa­ke­lės tvar­ky­mo dar­bus, ga­lė­tu­me juos at­lik­ti ir da­bar, bet trūks­ta dar­bo jė­gos, o ir su gam­ta, kaip sa­kant, ne­si­no­ri pyk­tis, tad pa­lauk­si­me rugp­jū­čio 15 die­nos, kai jau vi­si paukš­čiai bus iš­si­pe­rė­ję ir bus ga­li­ma ge­nė­ti me­džius ir krū­mus. Aiš­ku, ten ke­lio zo­na ir tuos dar­bus bū­tų ga­li­ma da­ry­ti ir da­bar, bet juk yra vi­so­kių gam­tos my­lė­to­jų. Kreip­si­mės į miš­ko sa­vi­nin­kus, pri­min­si­me, kad rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į sa­vo val­das. Pap­ras­tai bū­na ge­ra­no­riš­ki ir su­si­tvar­ko. Kaip ir sa­kiau, pa­ke­lės tvar­ky­mo dar­bus esa­me su­pla­na­vę po rugp­jū­čio 15 die­nos“, – tvir­ti­no se­niū­nas.

O kol ta iš­ga­nin­ga die­na ateis, tur­būt lie­ka lai­ky­ti su­kry­žiuo­tus pirš­tus dėl sėk­mės, kad čia va­žiuo­jan­tie­ji ne­pa­tir­tų nuo­sto­lių ar ko­kia di­des­nė ne­lai­mė ne­pa­ty­ko­tų iš už pri­žė­lu­sio kelk­raš­čio.