Ko ge­ro, dau­gu­ma plun­giš­kių yra gir­dė­ję apie tė­vą ir sū­nus Pad­gurs­kius. Jie ži­no­mi ne tik Plun­gė­je, bet ir vi­so­je Lie­tu­vo­je. 1998 me­tais Dai­nius Pad­gurs­kis įkū­rė Plun­gės au­to­mo­bi­lių spor­to klu­bą „Ke­to­rė te­kė­ne“. Per tą lai­ką į au­to­mo­bi­lių spor­to is­to­ri­ją bu­vo įra­šy­ta ir vy­res­nio­jo sū­naus Mar­ty­no Pad­gurs­kio pa­var­dė. Užk­lu­pus eko­no­mi­kos kri­zei klu­bas de­šimt­me­čiui veik­lą su­stab­dė ir lyg fe­nik­sas iš pe­le­nų pri­si­kė­lė 2022-ai­siais. Šį kar­tą gar­siai su­skam­bo jau­nė­lio Do­vy­do Pad­gurs­kio pa­var­dė. Sus­kam­bo ir nu­ti­lo… Bet po ket­ve­rių me­tų per­trau­kos Do­vy­das grį­žo.

Sėk­mė tra­so­je ir my­li­mo­sios iš­tar­tas „taip“

Lie­pos 5-ąją, sek­ma­die­nį, Vil­ky­čių au­to­mo­bi­lių spor­to komp­lek­se vy­ko tre­čia­sis Latvijos–Lietuvos ir Bal­ti­jos ša­lių ra­lio kro­so čem­pio­na­to eta­pas. Įvei­kę tris kva­li­fi­ka­ci­nius va­žia­vi­mus spor­ti­nin­kai var­žė­si fi­na­luo­se, kur ne­trū­ko at­kak­lių dvi­ko­vų. Bet, ko ge­ro, jaut­riau­sia, vi­sų šir­dis su­vir­pi­nu­si, tos die­nos aki­mir­ka bu­vo už­fik­suo­ta dar prieš fi­na­li­nius va­žia­vi­mus, per tra­di­ci­nį da­ly­vių pa­ra­dą.

Kai au­to­mo­bi­liai jau bu­vo iš­ri­kiuo­ti tra­so­je, BMW RX3000 kla­sė­je lenk­ty­niau­jan­tis Do­vy­das Pad­gurs­kis vi­sų spor­ti­nin­kų ir žiū­ro­vų aki­vaiz­do­je pa­si­pir­šo sa­vo my­li­ma­jai Eve­li­nai. Kaip vė­liau pa­ts pri­si­pa­ži­no, nors ir bu­vo 50 pro­cen­tų ti­ki­my­bė iš­girs­ti nei­gia­mą at­sa­ky­mą, jis apie tai ne­gal­vo­jo. Mer­gi­na iš­ta­rė „taip“. „Jei pa­klaus­tu­mė­te, ką aš sa­kiau tuo mo­men­tu, ką ji at­sa­kė ir kaip nuė­jau iki au­to­mo­bi­lio, ne­pa­pa­sa­ko­čiau. Užp­lū­do to­kios emo­ci­jos, kad nie­ko ne­pri­si­me­nu“, – sa­kė jau­nas vy­ras.

Kai ant mer­gi­nos pirš­to su­spin­do su­ža­dė­tu­vių žie­das, pa­ra­do da­ly­viai bū­si­mus jau­na­ve­džius pa­svei­ki­no va­rik­lių riau­mo­ji­mu.

Net­ru­kus po šios ce­re­mo­ni­jos vi­sų dė­me­sys bu­vo nu­kreip­tas į tra­są, kur pra­si­dė­jo le­mia­mos ko­vos dėl tre­čio­jo eta­po taš­kų. BMW RX3000 kla­sė­je lenk­ty­niau­jan­tis D. Pad­gurs­kis užė­mė šeš­tą­ją vie­tą.

Ket­vir­ta­sis Latvijos–Lietuvos ra­lio kro­so čem­pio­na­to eta­pas vyks Lat­vi­jo­je, Baus­kės tra­so­je, lie­pos 18–19 die­no­mis.

No­ras iš­pil­dy­tas su kau­pu

Su­si­ti­kus su Do­vy­du no­rė­jo­si iš­girs­ti, kur bu­vo pra­din­gęs, kaip šo­vė min­tis pirš­tis to­kio­je vie­to­je, bent ma­ža da­le­le pa­žin­ti jo iš­rink­tą­ją, su­ži­no­ti atei­ties pla­nus.

Plun­giš­kis pa­sa­ko­jo, kad, at­gai­vi­nus klu­bo veik­lą, jis ga­na sėk­min­gai lenk­ty­nia­vo. Atė­jus ru­de­niui, pa­si­bai­gus se­zo­nui, su­gal­vo­jo par­duo­ti lenk­ty­ni­nį au­to­mo­bi­lį ir įsi­gy­ti nuo­sa­vą būs­tą. „Par­da­viau ma­ši­ną, nu­si­pir­kau būs­tą, at­si­ra­do ant­ro­ji pu­sė. Gi­mus duk­rai vėl nu­si­pir­kau ma­ši­ną“, – kal­bė­jo jau­nas vy­ras. Tie­sa, įsi­gy­tas au­to­mo­bi­lis dar ne­ga­lė­jo va­din­tis au­to­mo­bi­liu – D. Pad­gurs­kis jį su­rin­ki­nė­jo sa­vo jė­go­mis. „Da­bar ma­no duk­rai be­veik tre­ji, ma­ši­nai ir­gi tiek pat, ir at­si­ra­do šis ra­lio se­zo­nas“, – gy­ve­ni­mo cik­liš­ku­mą dė­lio­jo vy­ras.

Do­vy­das pri­si­pa­ži­no, kad klau­si­mą, ka­da pir­šis, iš Eve­li­nos iš­gir­do gi­mus duk­ry­tei. „Pa­sa­kiau, kad kai bus pir­mos var­žy­bos su šia ma­ši­na Vil­ky­čiuo­se, ta­da ir pa­si­pir­šiu“, – at­vi­ra­vo jau­nas vy­ras.

Kaip jau mi­nė­jo­me, nuo pa­ža­do pa­si­pirš­ti iki rea­lių veiks­mų praė­jo be­veik tre­ji me­tai, tad nie­ko keis­to, kad su­lau­ku­si pa­siū­ly­mo ati­duo­ti šir­dį ir ran­ką mergina iš pra­džių ne­pa­ti­kė­jo.

Ži­no­ma, ki­lo klau­si­mas, ko­dėl bu­vo pa­si­rink­ta bū­tent tra­sa Vil­ky­čiuo­se. At­sa­ky­mas vi­sai pa­pras­tas. Pa­sak D. Pad­gurs­kio, na­mų tra­so­je leng­viau vis­ką suor­ga­ni­zuo­ti. „Pa­žįs­ta­mas žur­na­lis­tas pa­dė­jo ir ki­tus klau­si­mus su­de­rin­ti. Ži­no­jau, kad Vil­ky­čiuo­se vyks­ta pa­ra­das, o Eve­li­na bu­vo iš­sa­kiu­si no­rą, jog pa­si­pirš­čiau taip, kad vi­si at­kreip­tų dė­me­sį“, – ne­slė­pė plun­giš­kis. Kaip jau ma­to­me, my­li­mo­sios no­ras iš­pil­dy­tas su kau­pu.

Sup­ran­ta­ma, rei­kė­jo įdė­ti ne­ma­žai pa­stan­gų, kad pirš­ly­bos iš­lik­tų staig­me­na. Tad apie vy­ro pla­nus ži­no­jo tik ne­di­de­lė gru­pė žmo­nių: Eve­li­nos ma­ma ir mo­čiu­tė, jo pa­ties ma­ma, kai ku­rie ko­man­dos na­riai, pa­dė­ję prie or­ga­ni­za­ci­nių rei­ka­lų (gė­lės ir pan.). Ki­taip ta­riant, int­ri­ga iš­lai­ky­ta iki pat ga­lo. „Tu­rė­jo­me ko­lek­ty­viai ap­gau­ti vie­ną žmo­gų, kad tas rei­ka­las įvyk­tų. Pas­kui Eve­li­na sa­kė, jog tik­ras vy­ras taip ir tu­ri pa­ro­dy­ti, kad my­li sa­vo mo­te­rį“, – tu­rė­jo kuo di­džiuo­tis Do­vy­das.

Jis sa­kė, kad po var­žy­bų ne vie­nas priė­jęs ne tik svei­ki­no, bet ir pri­si­pa­ži­no, kad pa­ts neišd­rįs­tų taip pa­da­ry­ti.

Pa­žin­tis

Lai­mės D. Pad­gurs­kis to­li neieš­ko­jo – į akį ir šir­dį jam kri­to vie­ti­nė mer­gi­na – Eve­li­na iš Pla­te­lių. Be­je, jau­nos mo­ters mo­čiu­tė dau­ge­liui taip pat ži­no­ma – tau­to­dai­li­nin­kė, au­dė­ja Ka­zė Kat­kie­nė. Me­niš­kos sie­los yra ir Eve­li­na. Stu­di­ja­vo flo­ris­ti­ką.

Jau­nuo­lių pa­žin­tis įvy­ko in­ter­ne­tu. „Pa­me­nu, kaž­ka­da ma­ma man bu­vo pa­ra­šiu­si: „Do­vy­dai, sek pa­skui sa­vo sva­jo­nę“, tai ins­tag­ra­me pa­ma­tęs Eve­li­nos nuo­trau­ką pa­spau­džiau „fo­low“ ir pa­ra­šiau, kad ma­ma lie­pė sek­ti pa­skui sa­vo sva­jo­nę“, – ro­man­tiš­ka pa­žin­ties is­to­ri­ja da­li­jo­si lai­min­gas vy­ras.

Pir­mą­kart po­ra su­si­ti­ko gal po dvie­jų die­nų bend­ra­vi­mo. Eve­li­na apie jį bu­vo gir­dė­ju­si, tad tur­būt ir ne­si­bai­mi­no su­si­ti­ki­mo. Kaip juo­ka­vo pa­ts Do­vy­das, jis įgy­ven­di­no tri­jų žings­nių pro­gra­mą: sek­da­mas pa­skui sa­vo sva­jo­nę už­ka­ria­vo mer­gi­nos šir­dį, vi­sa­da no­rė­jęs vai­ko pri­kal­bi­no my­li­mą­ją jį tu­rė­ti, o ta­da pa­no­ro vėl da­ly­vau­ti var­žy­bo­se.

Ka­dan­gi plun­giš­kis už­si­mi­nė apie sa­vo iš­rink­to­sios me­niš­ką sie­lą, bu­vo įdo­mu su­ži­no­ti, kaip ji ver­ti­na my­li­mo­jo už­siė­mi­mą. Jau­nas vy­ras at­vi­ra­vo, kad iš pra­džių, kol ne­bu­vo da­ly­va­vu­si var­žy­bo­se, Eve­li­na į šį spor­tą žiū­rė­jo skep­tiš­kai, o da­bar ji jau sa­ko: „Va­ryk to­liau.“ Tie­sa, tuo, kad pa­ti iš­drįs­tų sės­ti prie lenk­ty­ni­nio au­to­mo­bi­lio vai­ro, Do­vy­das abe­jo­ja, o štai ūg­te­lė­ju­sią duk­ry­tę jis no­rė­tų ma­ty­ti ba­gy­je.

Žvilgs­nis į atei­tį

Ne­ga­lė­jo­me ne­pak­laus­ti ir apie atei­ties pla­nus. Hu­mo­ro jaus­mo ne­sto­ko­jan­tis Do­vy­das juo­ka­vo: „Kal­bant apie spor­tą, tu­rė­čiau sa­ky­ti: už­lip­ti ant ap­do­va­no­ji­mų pa­ky­los. Bet yra ir ki­tas pla­nas: pri­kal­bin­ti Eve­li­ną su­si­lauk­ti dar vie­no vai­ko.“

At­sis­vei­kin­da­mi juo­kais pri­mi­nė­me, kad pirš­ly­bos tu­ri ga­lio­ji­mo ter­mi­ną – vie­ne­ri me­tai, ir pa­lin­kė­jo­me to­liau va­do­vau­tis kaž­ka­da ma­mos pa­sa­ky­tu pa­lin­kė­ji­mu – tiek spor­te, tiek as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me sek­ti pa­skui sa­vo sva­jo­nę. O Do­vy­das pra­si­ta­rė, kad ves­tu­vėms tur­būt taip pat su­gal­vos ką nors neįp­ras­to.