Asmeninio Moises RARES albumo nuotr.

Susipažinkite su Moises Rares Stefan – Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos savanoriu, kuris, daugelio nuostabai, netgi truputį kalba lietuviškai. Dvidešimt ketverių metų istorikas iš Rumunijos Lietuva pradėjo domėtis dar mokyklos suole, tad baigęs studijas negalėjo praleisti progos sudalyvauti savanorių programoje ir metus laiko praleisti mūsų šalyje. Bet apie viską – iš pačio Moises lūpų.

– Visų pirma papasakok, kaip atsidūrei čia. Ar tiesa, kad jau seniai domėjaisi Lietuva?

 – Tikrai taip. Man buvo gal penkiolika, kai žiūrėdavau televizijos laidą „National geographic“ ir vienoje jų pamačiau reportažą apie Lietuvą: jos istoriją, folklorą, gamtą. Ir vėliau Lietuva vis atsirasdavo mano domėjimosi lauke. Įdomus faktas, kad lietuviškai „dievas“ skamba labai panašiai kaip sanskrito kalba „deva“.

– Ar tu tiki į Dievą?

– Aš užaugau ortodoksų šeimoje, bet pats esu ateistas. Tačiau tikiu, kad yra kažkas daugiau. Studijų metais pasirinkau gilintis į istoriją, konkrečiai – į Viduramžių istoriją, antraisiais studijų metais daugiau domėjausi Europos istorija. Per „Erazmus“ programą išvykau studijuoti pusei metų į Lenkiją, Gdanską.

– O kaip atsidūrei Plungėje?

– Baigęs magistro studijas pradėjau ieškoti darbo, tačiau paieškos buvo nesėkmingos. Prisiminiau, kad yra programa „European solidarity corps“, siūlanti įvairias savanoriavimo galimybes. Per šį projektą gavau pasiūlymų vykti į Zambiją, Ukrainą, Islandiją ar Suomiją. Visi pasiūlymai buvo labai įdomūs, bet… Viename skelbime buvo parašyta: „ar esate tikras, kad jums patinka vienatvė? Nes gyvensite miškuose, o civilizacija bus tik už aštuoniasdešimt kilometrų“.

Dar vienas pasiūlymas buvo vykti į Lietuvą, konkrečiai – į Plungę. Užpildžiau prašymą, įveikiau interviu. Viskas vyko labai greitai ir sklandžiai. Rugpjūčio pradžioje nusprendžiau, kad noriu čia atvykti, o rugsėjo penkioliktąją jau buvau Plungėje. Ši programa suteikia darbą, apgyvendinimą, parūpina kišenpinigių. Tik atlyginimo savanoriai negauna.

Asmeninio Moises RARES albumo nuotr.

– Pats esi iš Rumunijos sostinės Bukarešto. Koks jausmas yra gyventi mažame mieste – Plungėje?

– Iš pradžių buvo šokas, teko prisitaikyti. Bukarešte gyvena daugiau nei du milijonai žmonių. Eismas ir gyvenimas ten verda visai kitokiu tempu. Bukarešte nėra daug gamtos. Bet mes turime kalnus ir jie lengvai pasiekiami. Turime daug gražių pilių ir kitų architektūrinių paminklų. Ir Rumunijos gamta labai skirtinga: turime pajūrį, kalnus, miškus.

Praėjusi žiema Plungėje man buvo tikrai emociškai sunki, nes niekur negalėjau vykti. Dabar, kai šilta ir daugiau veiksmo aplinkui, jaučiuosi labai gerai. Jau turiu savo mėgstamiausias vietas, patinka lankytis, pavyzdžiui, „ExLibrio“ kavinukėje. Taip smagu, kai jau atpažįstu kai kuriuos veidus. Plungėje jaučiasi stipri bendruomenė ir man tai labai patinka. Tik yra vienas nepatogumas – sudėtinga viešuoju transportu pasiekti kitus miestus, trūksta maršrutų, o ir bilietų kainos aukštos.

– Papasakok, kuo užsiimi savanoriaudamas Plungės viešojoje bibliotekoje?

– Viskuo po truputį. Šiuo metu su jaunimu vykdome istorijos projektą, lankomės mokyklose, vedame debatus ir pristatymus. Man patinka, kad aš galiu rinktis savo veiklas, galiu keliauti po rajono bibliotekas. Pavyzdžiui, antradieniais turiu vaikų klubą „Dungeons and dragons“(„ Požemiai ir slibinai“), taip pat bendrauju su senjorų klubu. Džiaugiuosi, kad taip galiu mokytis lietuvių kalbos. Retkarčiais susitinkame su savanoriais iš kitų miestų. Paskutinį kartą tokiame susitikime dalyvavo apie trisdešimt savanorių iš Vakarų Lietuvos.

Asmeninio Moises RARES albumo nuotr.

 – Ar turi planų, ką darysi po savanorystės metų?

– Neturiu, labai sunku kažką planuoti. Man visai patiktų čia likti ilgiau. Norėčiau išbandyti įvairias veiklas, domina žurnalistika, paveldas. Lietuviai jį labai sėkmingai integruoja į kasdieną, kas mane žavi. Geriausias pavyzdys yra Plateliuose rengiami naktišokiai.

Dar domina logistikos, kalbų ir paveldo studijos. Bet pirmiausia norėčiau susikurti finansinį stabilumą. Norėtųsi žinoti, kur būsiu ir ką veiksiu bent metus į priekį.

– Kadangi mūsų šalyje esi jau daugiau nei puse metų, atskleisk, kokie, tavo akimis, didžiausi skirtumai tarp lietuvių ir rumunų?

– Yra keletas skirtumų. Lietuviai yra labiau socialiai užsidarę. Pagal mano šalies standartus aš nesu toks socialiai aktyvus, bet Lietuvoje tinku puikiai. Kai atvykau pernai rugsėjį, dar buvo šiltas oras ir visi labiau buvo aktyvūs, įsitraukę į įvairias veiklas. O žiemą visi užsidarė. Lietuviai labiau įsitraukę į savo bendruomenes, be to, turi sveiką nacionalizmo jausmą. Tiek daug nerūko, kaip mano tautiečiai (juokiasi – aut.).

Buvo šioks toks kultūrinis šokas, kai pamačiau, kad kultūrinė sritis net ir tokiam mažam mieste kaip Plungė yra labai aktyvi: čia veikia Kultūros centras, biblioteka, muziejus. Tai tiesiog puiku!

Dar prisiminiau vieną juokingą mūsų šalių skirtumą: pas jus vonios ir tualeto kambariai dažniausiai yra atskiri. Pas mus taip nėra.

– Ar tavo šeima jau spėjo aplankyti tave Lietuvoje?

– Vasarą galbūt sulauksiu mamos ir brolio. Plungėje jau lankėsi keletas mano draugų, tad jau galiu laikyti save tikru šio miesto gidu. Pirmiausia rodau bažnyčią, muziejų, parką, Plungės jūrą ir kitas vietas. Buvome ir Plateliuose, Telšiuose.

Asmeninio Moises RARES albumo nuotr.

 – O kuo užsiimi laisvalaikiu?

– Mėgstu gamtą, patinka skaityti, aplankyti naujas vietas. Lietuvoje yra daug vietų, kurias noriu pamatyti. Būtinai – Nidą.

– Esi smalsus žmogus?

– Smalsus ir lengvai prisitaikantis. Man patinka studijuoti, esu gana žingeidus. Bet kartu ir tingus. Nedarau tiek, kiek galbūt galėčiau.

 – Pabaigai – ko palinkėtum Plungės jaunimui?

– Pats svarbiausias dalykas – siekti to, kas patinka, nebijoti eksperimentuoti ir nepasiduoti aplinkinių spaudimui. Pažįstu ne vieną, kuris stojo į tą specialybę, kurios norėjo tėvai, ir dėl to jautėsi nelaimingas. Aš pats džiaugiuosi savo pasirinkimuose visada turintis mamos palaikymą. Ir esu jai už tai labai dėkingas. Linkiu tokio artimųjų palaikymo ir kitiems.