Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Ne­su­lau­ku­sios pa­gal­bos Plun­gė­je, iš­sku­bė­jo į Klai­pė­dą

Mo­te­ris pa­pa­sa­ko­jo sa­vo iš­gy­ve­ni­mus, pa­tir­tus Plun­gės li­go­ni­nė­je lie­pos 19-ąją. Apie 15 val. jai te­le­fo­nu pa­skam­bi­no 79-erių ma­ma, skųs­da­ma­si pra­sta sa­vi­jau­ta – py­ki­no, du­si­no, jau­tė di­de­lį silp­nu­mą. Duk­ra nie­ko ne­lauk­da­ma at­ve­žė ma­mą į Plun­gės li­go­ni­nės Priė­mi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­rių.

„At­vy­ku­sios pa­ma­tė­me, kad dar­buo­to­jos sė­di prie kom­piu­te­rių, dau­giau žmo­nių ne­bu­vo. Ma­ma de­juo­ja, kad jai blo­ga, šnibž­da, kad tuoj mirs, bet nie­kas ne­krei­pia dė­me­sio. Pa­sė­dė­jo­me gal ko­kias pen­kias mi­nu­tes. Neišt­vė­ru­si pa­ki­lau nuo suo­le­lio lau­kia­ma­ja­me paė­mu­si ma­mos do­ku­men­tus, no­rė­jau kaž­ką da­ry­ti, kreip­tis pa­gal­bos. Tik ta­da vie­na slau­gy­to­ja pa­da­rė ma­mai kar­diog­ra­mą, ėmė ruoš­ti la­ši­nę, bet, pa­si­ro­do, ne mums…“, – pri­si­mi­nė mo­te­ris.

Ne­su­lauk­da­ma, kaip ji sa­kė, dau­giau jo­kio dė­me­sio, duk­ra pa­ti nuė­jo į gy­dy­to­jo ka­bi­ne­tą ir pa­pra­šė ap­žiū­rė­ti ma­mą. Mo­te­rį nu­ste­bi­no ir pa­pik­ti­no, kaip ji tei­gia, gru­bo­kas gy­dy­to­jo at­sa­ky­mas – „Kai ga­lė­siu, ta­da ap­žiū­rė­siu“.

Pa­si­ta­ru­sios, mo­te­rys nu­spren­dė ne­be­lauk­ti ir vyk­ti pa­gal­bos pas Klai­pė­dos me­di­kus. Tą gar­siai ir pa­sa­kė. Tuo­met gy­dy­to­jas, anot mo­ters, išė­jo iš ka­bi­ne­to ir pa­klau­sė ma­mos, kas nu­ti­ko. Ši pa­ro­dė, ko­kius vais­tus bu­vo var­to­ju­si, ir pa­si­da­li­no spė­ji­mu, kad jai pa­si­reiš­kė aler­gi­nė reak­ci­ja. Gy­dy­to­jas jai pa­prieš­ta­ra­vo teig­da­mas, kad taip ne­ga­li bū­ti. Jau­nas me­di­kas esą pa­reiš­kė ne­ga­lin­tis da­bar pat ap­žiū­rė­ti se­no­lės, nes sky­riu­je ne­va yra mirš­tan­tis ir la­biau sku­bios pa­gal­bos rei­ka­lin­gas žmo­gus.

Kaip sa­kė duk­ra, joms su­si­da­rė įspū­dis, kad ir gy­dy­to­jas, ir slau­gės pyks­ta ant jų, kam at­vy­ko į prii­ma­mą­jį, bend­ra­vo gru­biai ir ne­man­da­giai.

Ne­su­lau­kę sku­bios pa­gal­bos Plun­gė­je, ar­ti­mie­ji nu­ve­žė ne­ga­luo­jan­čią ma­mą į Klai­pė­dos li­go­ni­nę. Ten, kaip sa­kė duk­ra, tuoj pat jai at­li­ko rei­ka­lin­gus ty­ri­mus, su­la­ši­no dvi la­ši­nes ir su­stip­rė­ju­sią pir­mą nak­ties iš­lei­do na­mo.

„Ma­ma ser­ga ne vie­na li­ga, jai yra inks­tų ne­pa­kan­ka­mu­mas, rei­kė­jo sku­biai rea­guo­ti, nes jos ran­kos jau bu­vo pra­dė­ju­sios tin­ti. Vis­kas ga­lė­jo baig­tis la­bai blo­gai, ta­čiau Plun­gės li­go­ni­nė­je ne­su­lau­kė­me jo­kios pa­gal­bos“, – pik­ti­no­si mo­te­ris.

Plun­giš­kė pa­sa­ko­jo jau ne pir­mą kar­tą Plun­gės li­go­ni­nės Priė­mi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je su­si­du­rian­ti su at­sai­niu bend­ra­vi­mu ir ne­pa­gar­biu po­žiū­riu į žmo­gų. „Ne taip tu­rė­tų bū­ti, – sa­kė su­si­jau­di­nu­si mo­te­ris. – Me­di­ci­nos dar­buo­to­jai tu­rė­tų bend­rau­ti žmo­giš­kai, o ne aro­gan­tiš­kai, tar­si že­min­tų ki­tus. Ko­dėl jie gal­vo­ja, kad yra vir­šes­ni už ap­lin­ki­nius?“ – re­to­riš­kai klau­sė ji.

Prit­rū­ko kant­ry­bės ir su­pra­tin­gu­mo?

Siek­da­mi iš­siaiš­kin­ti šią si­tua­ci­ją te­le­fo­nu krei­pė­mės į Plun­gės li­go­ni­nės di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ją Dan­guo­lę Luo­tie­nę. Ji iš­kart su­pra­to, apie ką kal­ba, nes jau bu­vo in­for­muo­ta pa­ties tą­dien Priė­mi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je dir­bu­sio gy­dy­to­jo Man­to Vi­liu­šio.

Di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja pa­brė­žė, kad sek­ma­die­nį dir­bęs gy­dy­to­jas yra ge­ras spe­cia­lis­tas ir žmo­gus, ta­čiau tą­kart te­ko spręs­ti, ku­riam pa­cien­tui pa­gal­ba rei­ka­lin­ga pir­miau­sia. „Kar­tais ser­gan­čių­jų ar­ti­mie­siems sun­ku su­pras­ti, kad rei­kia pa­lauk­ti. Jie no­ri, kad pa­gal­ba bū­tų su­teik­ta tuoj pat, ne­del­siant. Ži­no­ma, tai su­pran­ta­ma, kai kal­ba­ma apie ar­ti­mą žmo­gų, tai yra la­bai jaut­ru. Ta­čiau gy­dy­to­jas tu­ri įver­tin­ti vi­sų pa­cien­tų būk­lę ir spręs­ti, ku­riam pa­gal­ba bū­ti­na pir­miau­sia“, – si­tua­ci­ją aiš­ki­no D. Luo­tie­nė.

Te­le­fo­nu su mu­mis su­si­sie­kė ir gy­dy­to­jas M. Vi­liu­šis. Ge­ra­no­riš­kai su žur­na­lis­tais bend­rau­jan­tis me­di­kas sa­kė Plun­gės li­go­ni­nė­je dir­ban­tis dar tik ant­rą mė­ne­sį ir neat­sis­te­bin­tis to­kiais di­de­liais pa­cien­tų srau­tais. „Krū­vis kaip Kau­no kli­ni­ko­se, tik čia nė­ra tiek daug dak­ta­rų“, – sa­kė jis.

Me­di­kas kal­bė­jo pui­kiai pri­si­me­nan­tis sek­ma­die­nio po­pie­tę ir tas mo­te­ris, iš­vy­ku­sias į Klai­pė­dą. Gy­dy­to­jas ap­gai­les­ta­vo, kad mo­te­rys ne­pa­lau­kė. Anot jo, tai bu­vo šeš­ta pa­cien­tė, at­vy­ku­si į priė­mi­mą per vie­ną va­lan­dą. Tuo me­tu vi­sas gy­dy­to­jo dė­me­sys bu­vo su­telk­tas į rea­ni­muo­ja­mą pa­cien­tę.

M. Vi­liu­šis paaiš­ki­no, kad sku­bio­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sky­riaus pa­cien­tai pa­gal būk­lės sun­ku­mą ir pa­gal­bos sku­bu­mą skirs­to­mi į ke­tu­rias ka­te­go­ri­jas. Pir­me­ny­bė tei­kia­ma tiems, ku­rių gy­vy­bei ky­la di­džiau­sias pa­vo­jus, pa­vyz­džiui, ku­rie ve­mia krau­ju, yra vi­siš­kai van­gūs, ne­rea­guo­ja į ap­lin­ką ar pa­ti­ria ki­tų grės­min­gų simp­to­mų. O me­tu mū­sų ap­ra­šy­tos si­tua­ci­jos he­ro­jei, me­di­ko tei­gi­mu, tuo me­tu ne­bu­vo nu­sta­ty­ta tie­sio­gi­nė grės­mė gy­vy­bei.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Gy­dy­to­jo dar­bą ver­ti­na la­bai ge­rai

Net­ru­kus ga­vo­me ir ofi­cia­lų raš­tą iš Plun­gės li­go­ni­nės ad­mi­nist­ra­ci­jos, ku­ria­me de­ta­liai ap­ra­šy­ti SMPS pa­cien­tų skirs­ty­mo į ka­te­go­ri­jas kri­te­ri­jai bei at­sa­kas į jiems iš­sa­ky­tus prie­kaiš­tus:

„Įtar­tas ne­tin­ka­mas me­di­ka­men­tų var­to­ji­mas na­mie ir jų su­kel­tas ša­lu­ti­nis po­vei­kis. Pa­cien­tė pri­skir­ta IV sku­bu­mo ka­te­go­ri­jai, t.y. būk­lė sta­bi­li, pa­vo­jaus gy­vy­bei nė­ra. Ka­dan­gi per pa­sku­ti­nes tris va­lan­das iki at­vy­ko mi­ni­ma pa­cien­tė, sky­riaus per­so­na­las tei­kė pa­gal­bą ki­tiems 11 pa­cien­tų, ku­rių da­lis pa­te­ko į I–III ka­te­go­ri­jas, bu­vo pa­pra­šy­ta pa­lauk­ti. De­ja, pa­cien­tė su duk­ra, po pir­mi­nės ap­žiū­ros praė­jus 25-ioms mi­nu­tėms, iš sky­riaus iš­vy­ko sa­vo nuo­žiū­ra, teig­da­mos, jog ne­ga­li to­liau lauk­ti“, – dės­to­ma li­go­ni­nės paaiš­ki­ni­me.

Raš­te už­si­me­na­ma ir apie tai, kad Plun­gės li­go­ni­nės va­do­vy­bė dė­jo daug pa­stan­gų, kad pri­si­kvies­tų jau­ną, la­bai pro­fe­sio­na­lų gy­dy­to­ją M. Vi­liu­šį į Plun­gę. „Mums pa­vy­ko, nors kon­ku­ra­vo­me su ne vie­na Klai­pė­dos kraš­to li­go­ni­ne. Esa­me la­bai pa­ten­kin­ti pro­fe­sio­na­liu, at­sa­kin­gu gy­dy­to­jo dar­bu ir plun­giš­kius pa­ti­ki­na­me, kad sku­bios pa­gal­bos sky­riaus ko­man­da ženk­liai su­stip­rė­jo“, – tei­gia įstai­gos va­do­vy­bė.

To­kio­se si­tua­ci­jo­se kaip ši re­tai ga­li­ma ras­ti vie­ną kal­tą­jį. Pa­cien­tas, at­vy­kęs į prii­ma­mą­jį, no­ri pa­gal­bos čia ir da­bar – juk dėl to ir krei­pia­si į me­di­kus. O šiems ne­re­tai te­ka dirb­ti di­džiu­liu tem­pu, vie­nu me­tu pa­si­rū­pin­ti dau­gy­be skir­tin­gos būk­lės žmo­nių. To­dėl tai, kas pa­cien­tui at­ro­do kaip gy­dy­to­jo abe­jin­gu­mas, kar­tais ga­li bū­ti nuo­var­gio, įtam­pos ir di­de­lio dar­bo krū­vio pa­sek­mė. To­dėl gal­būt šio­je si­tua­ci­jo­je svar­biau­sia ne ieš­ko­ti kal­tų, o pri­pa­žin­ti, kad abiem pu­sėms rei­kia dau­giau su­pra­tin­gu­mo ir aiš­kes­nio bend­ra­vi­mo.