Vi­suo­me­nę su­pur­tė aka­de­mi­nio ne­są­ži­nin­gu­mo skan­da­las – pa­reikš­ti įta­ri­mai, kad prem­je­ro Min­dau­go Sin­ke­vi­čiaus dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ja yra pla­gia­tas. Iš­kel­tos abe­jo­nės, kad jo di­ser­ta­ci­jo­je yra teks­tų frag­men­tų, ku­rie žo­dis į žo­dį su­tam­pa su ki­tų už­sie­nio au­to­rių pub­li­ka­ci­jo­mis be tin­ka­mų nuo­ro­dų ar ci­ta­vi­mo.

Jau ma­tė­me pa­na­šių is­to­ri­jų: pri­si­min­ki­me bu­vu­sio KTU rek­to­riaus Pet­ro Bar­šaus­ko ar VDU dės­ty­to­jo Al­gio Kru­pa­vi­čiaus at­ve­jus, kai aka­de­mi­nė bend­ruo­me­nė tu­rė­jo rau­do­nuo­ti dėl sa­vo ly­de­rių moks­li­nių dar­bų. Ta­čiau šį­kart per­ženg­ta ki­ta ri­ba. Tai jau ne­be uni­ver­si­te­to rei­ka­las, o ša­lies va­do­vo, prii­man­čio svar­biau­sius vals­ty­bės spren­di­mus, mo­ra­li­nio vei­do klau­si­mas.

Moks­li­nis, ypač dok­to­ran­to dar­bas – tai ke­le­ri sun­kaus dar­bo, ana­li­zės ir ge­bė­ji­mo kur­ti kaž­ką sa­vo me­tai. Kai vie­toj sa­vo min­čių pa­tei­kia­mos sve­ti­mos, tai ro­do dvi pa­vo­jin­gas sa­vy­bes: no­rą gau­ti at­ly­gį be dar­bo ir įsi­ti­ki­ni­mą, kad „vi­si taip da­ro, ir ma­nęs ne­pa­gaus“.

Be­si­tei­si­nan­tiems po­li­ti­kams no­ri­si pri­min­ti pa­pras­tą tie­są: są­ži­nin­gu­mas nė­ra iš­jun­gia­mas ir įjun­gia­mas pa­gal po­rei­kį. Jei žmo­gus su­kčiau­ja siek­da­mas moks­li­nio laips­nio, kaip ga­li­me bū­ti tik­ri, kad jis elg­sis są­ži­nin­gai priim­da­mas įsta­ty­mus ar spren­di­mus, nuo ku­rių pri­klau­so mū­sų kas­die­ny­bė?

Vals­ty­bės ly­de­riai pri­va­lo sau kel­ti aukš­čiau­sius stan­dar­tus. Kai aukš­čiau­sias pa­rei­gas ei­nan­tis as­muo pa­si­ren­ka leng­viau­sią – me­lo ir sve­ti­mo dar­bo pa­si­sa­vi­ni­mo – ke­lią, jis pa­siun­čia ži­nią vi­sai vi­suo­me­nei: są­ži­nin­gai dirb­ti ne­ver­ta, svar­biau­sia – gra­žus vir­še­lis.

Mo­kyk­los suo­le už nu­si­ra­šy­tą dar­bą gau­na­mas kuo­las. Po­li­ti­ko­je už tai tu­rė­tų bū­ti mo­ka­ma kur kas aukš­tes­nė kai­na – klai­dos pri­pa­ži­ni­mas ir pa­si­trau­ki­mas.