Sa­ko­ma, kad žir­gai tu­ri sa­vy­bę pri­si­jau­kin­ti žmo­gų. Jei vai­kys­tė­je bu­vai ša­lia jų, ry­šys sie­lo­je lie­ka vi­sam. Pa­na­šiai nu­ti­ko ir Gab­rie­lės Fon­tai­ne gy­ve­ni­me. Vai­kys­tė­je ke­le­tą me­tų ji jo­di­nė­jo, vė­liau nuo žir­gų bu­vo at­si­trau­ku­si, o prieš ke­le­rius me­tus, gal­būt kvie­čia­ma sie­lo­je glū­din­čio ry­šio, nu­spren­dė įsi­dar­bin­ti vie­no ne­to­li Klai­pė­dos esan­čio žir­gy­no di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja. Ir mei­lė eik­lia­ko­jams at­gi­mė vi­sa jė­ga – Gab­rie­lė net ne­pa­ju­to įsi­gi­ju­si pen­kis nuo­sa­vus spor­ti­nius žir­gus. Praė­ju­sį ru­de­nį ji priė­mė siū­ly­mą dirb­ti Rie­ta­vo žir­gy­ne, o šį pa­va­sa­rį, išė­jus jo di­rek­to­riui, ta­po lai­ki­ną­ja įstai­gos va­do­ve. Prieš dvi sa­vai­tes jai pa­ti­kė­tos nuo­la­ti­nės Rie­ta­vo žir­gy­no di­rek­to­rės pa­rei­gos.

„Ir trak­to­rių vai­ruo­ju, ir šie­no ri­ti­nius ve­žu, ir žir­gus še­riu“

Dar prieš sės­da­ma į vie­šo­sios įstai­gos Rie­ta­vo žir­gy­no di­rek­to­riaus kė­dę G. Fon­tai­ne ži­no­jo, kad pri­sii­ma ne­men­ką at­sa­ko­my­bę. Iš­šū­kių ūky­je ne­trūks­ta. Vie­nas di­džiau­sių – dar­buo­to­jai. Praė­ju­sią sa­vai­tę iš dar­bo il­gam iš­kri­to vie­na pa­ty­ru­si ark­li­nin­kė, tad nau­jai va­do­vei te­ko sku­biai ieš­ko­ti, kas ga­lė­tų ją pa­keis­ti. Gab­rie­lė ne­sle­pia – to­kios si­tua­ci­jos tam­pa rim­tu iš­ban­dy­mu. Vis dėl­to svar­biau­sia, kad žir­gų prie­žiū­ra dėl per­mai­nų ne­nu­ken­tė­tų.

Po­kal­bio me­tu grei­tai tam­pa aiš­kus ir dar vie­nas da­ly­kas: Rie­ta­vo žir­gy­no di­rek­to­rės pa­rei­gų su kla­si­ki­niu įsi­vaiz­da­vi­mu apie va­do­vo dar­bą ka­bi­ne­te ge­riau ne­sie­ti.

Do­ku­men­tai, pro­jek­tai ir dar­bas prie kom­piu­te­rio yra tik vie­na die­nos da­lis. Kai ūky­je pri­rei­kia pa­pil­do­mų ran­kų, pa­rei­gy­bės pa­va­di­ni­mas ne­ten­ka di­de­lės reikš­mės. Anot pa­šne­ko­vės, žir­gy­no di­rek­to­rius su ka­rū­na ne­vaikš­to.

„Ir trak­to­rių vai­ruo­ju, ir šie­no ri­ti­nius ve­žu, ir žir­gus še­riu“, – pa­sa­ko­ja Gab­rie­lė.

Praė­ju­sią sa­vai­tę, kai žir­gy­nas li­ko be ark­li­nin­kės, di­rek­to­rė kar­tu su tre­ne­riu Vik­to­ru Po­ciu­mi va­lė gar­dus. Pa­si­rin­ki­mo, sa­ko ji, pa­pras­čiau­siai ne­bu­vo. Jei­gu rei­kia pa­si­rū­pin­ti žir­gais, ki­ti dar­bai tu­ri pa­lauk­ti.

Gal to­dėl pa­klaus­ta, kaip at­ro­dy­tų to­bu­la die­na žir­gy­ne, G. Fon­tai­ne ne­kal­ba nei apie sau­lė­tą orą, nei apie gra­žų pa­jo­di­nė­ji­mą. „To­bu­la die­na žir­gy­ne gal­būt ta­da, kai nie­kas nie­kam ne­nu­tin­ka, joks ark­lys ne­pa­bė­ga iš ga­nyk­los, tech­ni­ka ne­su­gen­da, kai vis­kas vyks­ta lai­ku ir sklan­džiai“, – juo­kia­si ji.

Tiks­las – su­grą­žin­ti į žir­gy­ną lan­ky­to­jus

Vis dėl­to kas­die­niai rū­pes­čiai neuž­go­žia atei­ties pla­nų. Vie­nas svar­biau­sių nau­jo­sios di­rek­to­rės tiks­lų – Rie­ta­vo žir­gy­ną pa­da­ry­ti gy­ves­ne, žmo­nėms pa­trauk­les­ne vie­ta.

Gab­rie­lė pri­pa­žįs­ta, kad pa­sta­ruo­ju me­tu žir­gy­nas bu­vo kiek ap­mi­ręs, kad lan­ky­to­jų čia ga­lė­tų bū­ti ge­ro­kai dau­giau.

G. Fon­tai­ne tiks­las – ieš­ko­ti šiuo­lai­kiš­kes­nių veik­los bū­dų – pa­ro­dy­ti, kad žir­gy­nas nė­ra vie­ta tik pro­fe­sio­na­liai jo­jan­tiems ar nuo vai­kys­tės su žir­gais gy­ve­nan­tiems žmo­nėms.

Čia ga­li­ma atei­ti su­si­pa­žin­ti, pa­bū­ti, iš­ban­dy­ti nau­ją veik­lą ar tie­siog ki­taip pra­leis­ti lai­ką. Pir­mie­ji po­ky­čiai jau pa­da­ry­ti – pra­dė­tos siū­ly­ti fo­to­se­si­jos su žir­gais, vei­kia suau­gu­sių­jų jo­ji­mo už­siė­mi­mai, ku­riuos lan­ko ne tik rie­ta­viš­kiai, bet ir žir­gų mė­gė­jai iš Klai­pė­dos, Tau­ra­gės, Ši­la­lės.

Žir­gas ga­li ne tik ne­šti žmo­gų, bet ir jam pa­dė­ti

Dar vie­na nau­jo­vė, ku­ria Gab­rie­lė ypač džiau­gia­si, – pra­dė­ti hi­po­te­ra­pi­jos už­siė­mi­mai.

Šią veik­lą Rie­ta­vo žir­gy­nas vyk­do bend­ra­dar­biau­da­mas su hi­po­te­ra­pi­jos kur­sus bai­gu­sia Lau­ri­na Kup­ry­te ir jos įmo­ne „Ra­mios sie­los na­mai“. Dir­ba­ma su vai­kais, tu­rin­čiais ne­ga­lią ar įvai­rių su­tri­ki­mų.

Žir­gy­no va­do­vei svar­bu, kad įstai­ga ga­li pa­siū­ly­ti ne tik pra­mo­gą ar spor­ti­nę veik­lą, bet ir pa­slau­gą, ku­ri žmo­nėms tu­ri kur kas gi­les­nę pra­smę.

Ir, pa­na­šu, to­kios veik­los re­gio­ne iš tie­sų rei­kė­jo. Vos pa­skel­bus, kad žir­gy­ne bus vyk­do­ma hi­po­te­ra­pi­ja, at­si­ra­do no­rin­čių ją iš­ban­dy­ti. Da­bar kiek­vie­ną sa­vai­tę vyks­ta maž­daug trys ar ke­tu­ri už­siė­mi­mai.

Ant­ras svar­bus tiks­las – pro­jek­ti­nė veik­la. Gab­rie­lė ti­ki­si ak­ty­viau bend­ra­dar­biau­ti su įvai­rio­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis ir reng­ti pro­jek­tus, ku­rie leis­tų pri­trauk­ti lė­šų. Sus­tip­rė­jus fi­nan­siš­kai bū­tų ga­li­ma jau pa­gal­vo­ti apie pa­čių žir­gų lai­ky­mo są­ly­gų ge­ri­ni­mą ir di­džiu­lės te­ri­to­ri­jos tvar­ky­mą.

„Šiuo me­tu pi­ni­gų tam ne­tu­ri­me, ta­čiau nie­kas ne­drau­džia sva­jo­ti. Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, pir­miau­sia min­ty­se vis­ką rea­li­zuo­ji, o pa­skui pa­ma­žu ir gy­ve­ni­me“, – kal­ba pa­šne­ko­vė.

„Ofi­sas“, ku­rio du­rys at­si­ve­ria į gar­dus ir pie­vas

Dar vie­nas di­rek­to­rės no­ras iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do la­bai pa­pras­tas – tu­rė­ti sta­bi­lią ko­man­dą. Ta­čiau bū­tent nuo jos, Gab­rie­lės įsi­ti­ki­ni­mu, pri­klau­so di­de­lė da­lis žir­gy­no sėk­mės: „Kai kiek­vie­nas dar­buo­to­jas ži­no sa­vo at­sa­ko­my­bes, va­do­vas ga­li už­siim­ti sa­vo dar­bu, o ne kas­dien sku­bė­ti ten, kur tuo me­tu la­biau­siai trūks­ta ran­kų.“

Šiuo me­tu žir­gy­ne dir­ba ke­tu­ri žmo­nės, nors dar­bo čia ge­ro­kai dau­giau, nei ga­li pa­si­ro­dy­ti at­vy­kus tik pa­si­gro­žė­ti žir­gais.

Įs­tai­ga val­do apie 30 hek­ta­rų te­ri­to­ri­ją. Rei­kia pri­žiū­rė­ti ne tik žir­gus, avis, bet ir pa­sta­tus, tech­ni­ką, pie­vas, me­džius, ga­ra­žus, at­lik­ti ma­žus ir di­des­nius re­mon­to dar­bus. To­dėl vie­na iš pa­rei­gy­bių, ku­rios čia itin trūks­ta, yra ūk­ve­dys.
Kol jo nė­ra, kar­tais net iš pir­mo žvilgs­nio pa­pras­tas ge­di­mas ga­li virs­ti ke­lių die­nų ar net sa­vai­čių gal­vo­sū­kiu. To­dėl rū­pes­čių žir­gy­ne tik­rai ne­trūks­ta.

„Kai ma­ma pa­skam­bi­nu­si iš bal­so su­pran­ta, kad die­na ir vėl ne­bu­vo leng­va, nu­si­juo­kiu: „Nek­lausk, kas at­si­ti­ko. Ei­li­nė die­na „ofi­se“.“ Tik šio „ofi­so“ du­rys at­si­ve­ria į gar­dus, pie­vas ir ga­ra­žus, o ant dar­bo sta­lo ša­lia do­ku­men­tų kas­kart nu­gu­la nau­ja ūki­nė pro­ble­ma“, – pri­si­pa­žįs­ta Gab­rie­lė.

Tik­ru iš­šū­kiu nau­jai va­do­vei ta­po ir vai­kų va­sa­ros sto­vyk­lų or­ga­ni­za­vi­mas. Vis dėl­to, anot Gab­rie­lės, su kiek­vie­na pa­mai­na vis­kas ėjo­si vis ge­riau ir ge­riau. Paš­ne­ko­vė džiau­gia­si, kad ke­le­tas vai­kų sto­vyk­los da­ly­vių nu­spren­dė lan­ky­ti žir­gy­ną.

Šeš­ta­sis žir­gas – su nau­ja idė­ja

Rie­ta­vo žir­gy­nas šiuo me­tu rū­pi­na­si 28 žir­gų ge­ro­ve. Iš jų vie­nuo­li­ka pri­klau­so įstai­gai, ki­ti – pri­va­čių asmenų tur­tas. Pra­dė­ju­si dirb­ti žir­gy­ne Gab­rie­lė čia nuo­mo­ja gar­dus ir sa­vo pen­kiems eik­lia­ko­jams.

Žir­gai jai nė­ra tik dar­bas. Jie uži­ma ir di­de­lę jos as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo da­lį. Net sek­ma­die­nį, ku­ris yra vie­nin­te­lis di­rek­to­rės lais­va­die­nis, ji at­vyks­ta į Rie­ta­vą iš sa­vo na­mų Šiū­pa­riuo­se, kad pa­si­rū­pin­tų sa­vo ke­tur­ko­jais drau­gais.

Vi­siš­kai ne­se­niai ir vi­sai ne­pla­nuo­tai pa­šne­ko­vė įsi­gi­jo šeš­tą žir­gą. Nau­ja­sis – Lie­tu­vos sun­ku­sis. Tai stam­bus, tvir­tas, dar­bui iš­ves­tas ark­lys, pri­klau­san­tis sau­go­mai lie­tu­viš­kai veis­lei. Jį Gab­rie­lei pa­siū­lė pa­žįs­ta­mas ūki­nin­kas, ne­be­tu­rė­jęs ga­li­my­bės lai­ky­ti sa­vo žir­gų. Ta­čiau nau­ja­sis au­gin­ti­nis į žir­gy­ną at­ke­lia­vo ne vien dėl sim­pa­ti­jos. Šei­mi­nin­kės gal­vo­je jau bręs­ta pla­nas, kaip atei­ty­je jis ga­lė­tų tap­ti ir žir­gy­no veik­los da­li­mi.

Dėl sa­vo dy­džio Lie­tu­vos sun­ku­sis ga­lė­tų tik­ti stam­bes­niems, aukš­tes­niems suau­gu­siems žmo­nėms, no­rin­tiems iš­ban­dy­ti jo­ji­mą. Ta­čiau dar la­biau Gab­rie­lę vi­lio­ja ki­ta min­tis – pa­ruoš­ti jį kin­ky­mui. Ir ne­bū­ti­nai į ka­rie­tą. Di­rek­to­rė svars­to pra­dė­ti nuo ne­di­de­lio ve­ži­mai­čio ir trum­pų pa­žin­ti­nių ke­lio­nių po žir­gy­no te­ri­to­ri­ją – lan­ky­to­jų pa­mėg­tą alė­ją, obe­ly­ną, ne­to­lie­se esan­tį miš­ke­lį.

Gab­rie­lė ne­sle­pia jau įsi­vaiz­duo­jan­ti, kaip pra­mo­ga at­ro­dy­tų: maž­daug dvi­de­šim­ties mi­nu­čių ke­lio­nė žings­niu per gra­žiau­sias žir­gy­no vie­tas. To­kia veik­la bū­tų tin­ka­ma šei­moms, vai­kams, vy­res­niems žmo­nėms ar tiems, ku­rie dėl įvai­rių prie­žas­čių ne­no­ri ar ne­ga­li jo­ti.

„Svar­biau­sia, kad kiek­vie­na nau­ja veik­la ga­lė­tų duo­ti nors ir ne­di­de­lių pa­pil­do­mų pa­ja­mų. Šian­dien žir­gy­nui svar­bi kiek­vie­na ga­li­my­bė už­si­dirb­ti“, – sa­ko va­do­vė.

Pir­miau­sia – iš­gy­ven­ti iki pa­va­sa­rio

Di­rek­to­rė aiš­kiai ma­to, kaip žir­gy­nas tu­rė­tų at­ro­dy­ti po ke­le­rių me­tų – dau­giau žmo­nių, nau­jos veik­los, su­tvar­ky­ta ap­lin­ka, pro­jek­tai, hi­po­te­ra­pi­ja, pa­si­va­ži­nė­ji­mai po žir­gy­no te­ri­to­ri­ją, stip­ri ir sta­bi­li ko­man­da. Ta­čiau su­pran­ta, kad idė­ją su­gal­vo­ti leng­viau, nei ją įgy­ven­din­ti. Kiek­vie­nam su­ma­ny­mui rei­kia žmo­nių, lai­ko ir pi­ni­gų, o kol kas di­de­lė da­lis ener­gi­jos ten­ka ne atei­ties vi­zi­joms, bet šian­die­nos pro­ble­moms.

Kar­tais dar­bo die­nos pa­bai­go­je nuo­var­gis bū­na toks, kad grį­žus na­mo, pri­si­pa­žįs­ta Gab­rie­lė, no­ri­si ir pa­verk­ti. Bet nu­si­ra­mi­ni ir ry­te grįž­ti pra­dė­ti iš nau­jo. „Prieš atei­da­ma dirb­ti į Rie­ta­vą, skai­čiau apie įstai­gą, ži­no­jau, kad čia ki­lo pro­ble­mų su žir­gų prie­žiū­ra, kad vis­kam trūks­ta lė­šų, kad kei­čia­si va­do­vai. Bet pa­gal­vo­jau, kad jei­gu vi­si iš­si­gąs­tų sun­ku­mų ir nie­kas ne­siim­tų at­sa­ko­my­bės, kas pa­si­rū­pin­tų žir­gy­no žir­gais, koks li­ki­mas jų lauk­tų…“ – sa­vo ap­si­spren­di­mo mo­ty­vą at­sklei­dė pa­šne­ko­vė.

Pak­laus­ta, ko šia­me nau­ja­me gy­ve­ni­mo eta­pe pa­lin­kė­tų pa­ti sau, Gab­rie­lė neieš­ko­jo skam­bių žo­džių. „Kant­ry­bės. Stip­ry­bės. Kant­ry­bės. Ir… iš­gy­ven­ti iki pa­va­sa­rio. O pa­skui ma­ty­sim, kas bus to­liau“, – sa­kė ji.

„Iš­gy­ven­ti iki pa­va­sa­rio“ – gal tai ir nė­ra la­bai skam­bi nau­jos di­rek­to­rės pro­gra­mi­nė fra­zė. Ta­čiau žir­gy­ne, kur pla­nus bet ku­rią mi­nu­tę ga­li pa­keis­ti nu­trū­kęs elekt­ri­nis ap­tva­ras, su­ge­du­si prie­ka­ba ar dar­buo­to­jo trū­ku­mas, ji skam­ba kur kas tik­riau už gra­žiau­sius pa­ža­dus.

Nes čia atei­tis ku­ria­ma ne vien prie dar­bo sta­lo. Ji ku­ria­ma va­lant gar­dus, ve­žant šie­no ri­ti­nius, ra­šant pro­jek­tus, pri­žiū­rint žir­gus ir kas­dien iš nau­jo ieš­kant bū­dų, kaip di­de­liam ūkiui ju­dė­ti pir­myn.