Rugp­jū­čio vi­du­ry­je gam­ta ta­ry­tum trum­pam su­sto­ja prieš ar­tė­jan­čio ru­dens slenks­tį. Pie­vas dar puo­šia žie­dai, so­duo­se noks­ta va­sa­ros gė­ry­bės, o žmo­gus, žvelg­da­mas į žo­ly­nus, pri­si­me­na tai, ką do­va­no­jo va­sa­ra. Nuo se­no Žo­li­nė bu­vo ypa­tin­ga die­na – der­liaus, žo­ly­nų ir pa­dė­kos šven­tė. Lie­tu­vių tra­di­ci­jo­je ji sie­ja­ma su gam­tos su­bran­din­to­mis gė­ry­bė­mis, o krikš­čio­niš­ka­ja­me pa­sau­ly­je rugp­jū­čio 15-ąją mi­ni­ma Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų iš­kil­mė. To­dėl Žo­li­nė­je gra­žiai su­si­pi­na se­no­sios lie­tu­vių tra­di­ci­jos ir krikš­čio­niš­kas ti­kė­ji­mas, pri­me­nan­tis žmo­gui dė­kin­gu­mą už gy­ve­ni­mo do­va­nas.

Rugp­jū­čio 15-ąją Žad­vai­nų kai­mo bend­ruo­me­nė tra­di­ciš­kai pa­kvie­tė gy­ven­to­jus ir sve­čius kar­tu švęs­ti Žo­li­nę.

Ren­gi­nio ve­dė­ja Vi­da Rin­gie­nė kiek­vie­ną at­vy­ku­sį­jį ra­gi­no pri­si­dė­ti prie Žo­li­nės vai­ni­ko py­ni­mo. Taip žo­lė prie žo­lės, žie­das prie žie­do iš dau­gy­bės ma­žes­nių ža­lu­my­nų su­si­for­ma­vo di­de­lis vai­ni­kas, sim­bo­li­zuo­jan­tis, kad ir pa­ti bend­ruo­me­nė su­si­de­da iš at­ski­rų, bet no­rin­čių bū­ti kar­tu žmo­nių.

Tra­di­ci­nę žad­vai­niš­kių šven­tę pra­dė­jo Ro­lan­das Ju­dei­kis. Bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas pa­svei­ki­no su­si­rin­ku­siuo­sius ir ta­rė pa­dė­kos žo­džius vi­siems, pri­si­de­dan­tiems prie vi­suo­me­ni­nės veik­los. Svei­ki­ni­mai žad­vai­niš­kiams skrie­jo ir iš sve­čių Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės me­ro An­ta­no Čer­nec­kio, vi­ce­me­rės Kris­ti­nos Kra­saus­kie­nės, se­niū­no Ri­čar­do Ast­raus­ko, Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rių lū­pų.

Šių me­tų Žo­li­nei ypa­tin­gos reikš­mės su­tei­kė ir tai, kad bu­vu­sios Žad­vai­nų gi­ri­nin­ki­jos pa­sta­tas ofi­cia­liai ta­po gy­ven­to­jų su­siė­ji­mo vie­ta. Tad svar­bus ren­gi­nio ak­cen­tas bu­vo kai­mo bend­ruo­me­nės na­mų ženk­lo ati­den­gi­mas. Šį sim­bo­li­nį veiks­mą at­li­ko me­ras A. Čer­nec­kis, se­niū­nas R. Ast­raus­kas ir bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas R. Ju­dei­kis.

Prie bend­ruo­me­nės na­mų at­si­ra­du­si iš­ka­ba bus dar vie­nas pri­mi­ni­mas, kad šie na­mai – ne tik pa­sta­tas, bet ir vie­ta, ku­rio­je tel­kia­si žmo­nės, gims­ta idė­jos ir sau­go­mos bend­ros tra­di­ci­jos.

Šven­tė­je ne­trū­ko šur­mu­lį ke­lian­čių įvai­rių žai­di­mų, skam­bios mu­zi­kos, nuo­šir­džių kai­my­nų po­kal­bių ir ska­nių vai­šių. Su­si­rin­ku­sie­ji bu­vo pa­vai­šin­ti iš šių­me­čio der­liaus žad­vai­niš­kių mo­te­rų iš­vir­tu troš­ki­niu. Kaip pri­mi­nė ren­gi­nio ve­dė­ja V. Rin­gie­nė, per Žo­li­nę ne­de­ra bū­ti vie­nam. To­dėl žad­vai­niš­kiai, su­si­rin­kę bū­rin, kar­tu py­nė vai­ni­ką, troš­ki­no troš­ki­nį, bend­ra­vo ir tie­siog bu­vo drau­ge dar kar­tą pri­si­min­da­mi, kad di­džiau­sia bend­ruo­me­nės stip­ry­bė – jos žmo­nės ir bend­rys­tė.

Žo­li­nė – gam­tos bran­dos ir pa­dė­kos šven­tė, su­jun­gian­ti krikš­čio­niš­ką­jį Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų dog­mos mi­nė­ji­mą ir se­nuo­sius bal­tų pa­dė­kos dei­vei Že­my­nai ir Mo­ti­nai Že­mei pa­pro­čius. Dė­ko­da­mi Že­mei už der­lių žad­vai­niš­kiai ne­pa­mir­šo pa­dė­ko­ti ir sa­vo žmo­nėms. Ypa­tin­ga pa­dė­ka skir­ta šven­tės de­ko­ra­to­rei, ku­ri sa­vo ran­ko­mis pa­da­rė švie­čian­čius pie­nių žie­dus, su­tei­ku­sius šven­ti­nei erd­vei ypa­tin­go jau­ku­mo ir gro­žio. Ge­rų žo­džių ne­gai­lė­ta šven­ti­nes vai­šes ruo­šu­sioms mo­te­rims, vy­rams, tvar­kiu­siems bend­ruo­me­nės kie­me­lio ap­lin­ką, vi­siems, dar­bu, idė­ja ar ki­tu su­ma­ny­mu pri­si­dė­ju­siems prie tra­di­ci­nio kai­mo ren­gi­nio or­ga­ni­za­vi­mo.

Pa­dė­ko­mis ak­cen­tuo­ta, kad kiek­vie­no žmo­gaus pri­si­dė­ji­mas prie šios šven­tės yra itin svar­bus, kad bend­rys­tė pra­si­de­da nuo to, ku­ris atei­na, pa­de­da, pa­si­kal­ba, pa­si­da­li­ja ir bū­na kar­tu.

Va­ka­rą vai­ni­ka­vę lau­žas ir fe­jer­ver­kai su­tei­kė dar dau­giau švie­sių emo­ci­jų.

Nuai­dė­jo dar vie­na tra­di­ci­nė Žo­li­nės šven­tė Žad­vai­nuo­se. Ta­čiau jos ši­lu­ma dar il­gai iš­liks žmo­nių pri­si­mi­ni­muo­se. Gal­būt to­dėl Žo­li­nė ir yra to­kia ypa­tin­ga – ji pri­me­na, kad va­sa­ra ka­da nors pa­si­trauks, žie­dai nu­vys, lau­žas už­ges, bet tai, kas su­kur­ta drau­ge, ga­li iš­lik­ti. Kol yra žmo­nių, ku­rie su­si­bu­ria, puo­se­lė­ja tra­di­ci­jas ir vie­ni ki­tiems do­va­no­ja sa­vo lai­ką bei šir­dies ši­lu­mą, tol gy­vuos ir Žad­vai­nų bend­ruo­me­nė. O ki­tą rugp­jū­tį, kai vėl su­žy­dės pie­vos ir kve­pės va­sa­ros žo­ly­nai, Žad­vai­nai tik­riau­siai vėl pa­kvies vi­sus su­si­bur­ti – į dar vie­ną šven­tę, ku­rio­je svar­biau­sia bus ne tai, kas pa­dė­ta ant sta­lo, o žmo­nės, sė­din­tys ša­lia.