Pauliaus LILEIKIO (LCVA) nuotr.

1991 me­tų rugp­jū­čio 19 die­nos ry­te mus pa­sie­kė ži­nia, kad Ja­zo­vo šut­vė Mask­vo­je no­ri pe­rim­ti So­vie­tų Są­jun­gos val­džią į sa­vo ran­kas. Nu­ša­li­na­mas pre­zi­den­tas Gor­ba­čio­vas. Ka­ri­nė tech­ni­ka plūs­ta į Mask­vą. O tai reiš­kia, kad ir Lie­tu­va, tik ką ap­gy­nu­si sa­vo lais­vę, ne­liks nuo­ša­ly­je.

Mies­te su­si­tik­tas drau­gas Ri­čar­das Šim­kus pa­siū­lė va­žiuo­ti į Vil­nių, prie Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos. Su­ti­kau su to­kiu pa­siū­ly­mu ir pa­trau­kiau pas tuo­me­tę Plun­gės val­džią pra­šy­ti trans­por­to, kad mus, plun­giš­kius, nu­vež­tų į Vil­nių. Užė­jau į ka­bi­ne­tą pas Ri­mą Ščiu­po­ką ir pa­pra­šiau, kad duo­tų ma­ši­ną. Ge­ra­no­riš­kai ma­ne priė­mė ir nuo­šir­džiai paaiš­ki­no, kad šian­dien nie­kuo ne­ga­lės pa­dė­ti. Lyg at­si­pra­šy­da­mas pa­siū­lė va­žiuo­ti su tak­si ir pa­ža­dė­jo atei­ty kaip kom­pen­sa­ci­ją duo­ti ta­lo­ną pa­dan­goms įsi­gy­ti. Tuo ir pa­si­bai­gė mū­sų po­kal­bis.

Išė­jęs vis­ką pa­pa­sa­ko­jau R. Šim­kui ir tas man pa­siū­lė užei­ti pas drau­gą Jus­ti­ną Ja­nuš­ką – gal kar­tais ir jis no­ri va­žiuo­ti su mu­mis. Jus­ti­nui paaiš­ki­no­me, ko atė­jo­me, bet jis at­si­sa­kė pri­si­jung­ti – svei­ka­ta ne­lei­džia. Ta­čiau ge­ra­no­riš­kai da­vė pi­ni­gų mū­sų ke­lio­nei.

Tais lai­kais tak­sis­tai sto­vė­da­vo prie va­di­na­mo­jo bui­ti­nio. Priei­nam prie vie­no, ant­ro, tre­čio. Pra­šom nu­vež­ti į Vil­nių, ta­čiau vi­si kaip su­si­ta­rę at­si­sa­ko. O vie­nas mus net dur­niais iš­va­di­no, kad ruo­šia­mės va­žiuo­ti ir lįs­ti po tan­kų vikš­rais.

Ta­da pri­si­mi­niau drau­gą Al­bi­ną Nor­ke­vi­čių, ku­ris tuo me­tu dir­bo bui­ti­ny­je. Už­su­ko­me pas jį, paaiš­ki­no­me su­si­klos­čiu­sią si­tua­ci­ją Al­bi­nui ir ten bu­vu­siems dar dviem vy­ru­kams. Al­bi­nas dėl nea­ti­dė­lio­ti­nų dar­bų at­si­sa­kė pri­si­jung­ti, ta­čiau kar­tu bu­vęs Si­gi­tas Vai­če­kaus­kas pa­si­siū­lė pa­ts nu­vež­ti į Vil­nių ir mus ten pa­lik­ti.

Su­tar­tu lai­ku, apie 15 val., S. Vai­če­kaus­kas su sa­vo ži­gu­liu­ku jau lau­kė mū­sų aikš­tė­je. Kaip ty­čia pa­ma­čiau pro ša­lį ei­nan­tį Gin­ta­rą Ar­ma­lį ir juo­kais pa­klau­siau, ar ne­no­ri va­žiuo­ti į Vil­nių mū­sų Lie­tu­vos lais­vės gin­ti? Šis at­sa­kė: „Ge­rai, va­rom“, ir vi­si su­sė­dom į ži­gu­liu­ką.

Ke­lio­nė ne­prail­go, prie Kau­no pra­si­len­kė­me su ke­lio­mis ka­rei­viš­ko­mis ma­ši­no­mis. Įva­žia­vus į Vil­nių Gin­ta­ras ta­po štur­ma­nu ir Si­gi­tui nu­ro­di­nė­jo ke­lią, kaip pri­va­žiuo­ti prie Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos pa­sta­to. At­vy­kę pa­dė­ko­jo­me mū­sų vai­ruo­to­jui už at­ve­ži­mą ir pa­lin­kė­jo­me ge­ro ke­lio na­mo.

Mes tri­se ko­kį pus­va­lan­dį pa­si­vaikš­čio­jo­me ap­link Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos pa­sta­tą. Žmo­nių bu­vo ne­daug. Gin­ta­ras at­si­pra­šė mud­vie­jų ir pa­trau­kė ap­lan­ky­ti bi­čiu­lio Gir­vy­do – plun­giš­kio, gy­ve­nu­sio Vil­niu­je.

Li­ko­me dvie­se su Ri­čar­du, vaikš­ti­nė­jo­me ap­lin­kui, tai su vie­nais, tai su ki­tais pa­si­kal­bė­da­mi. Taip be­vaikš­tant ir ry­to su­lau­kė­me. Tru­pu­tį su­ša­lo­me, nes nak­te­lė bu­vo vė­so­ka, o mes at­vy­ko­me va­sa­riš­kai ap­si­ren­gę. Nu­ta­rė­me grįž­ti į na­mus – šil­tes­nių dra­bu­žių. Su trau­ki­niu grį­žo­me į Plun­gę, o čia su­ži­no­jo­me, kad R. Ščiu­po­kas va­ka­rui jau suor­ga­ni­za­vo au­to­bu­są į Vil­nių.

Rugp­jū­čio 20-osios va­ka­re, jau šil­čiau ap­si­ren­gę, su Ri­čar­du sė­do­me į au­to­bu­są, ku­ria­me jau bu­vo 4 ar 5 plun­giš­kiai. Rie­ta­ve įli­po dar 7 ar 8. Vil­niu­je ne­be­bu­vo tos jū­ros žmo­nių, ku­ri čia su­plau­kė krau­ju pa­žy­mė­tą sau­sį. Da­bar prie Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos ra­do­me tik tos žmo­nių jū­ros la­še­lį.

Mu­du Ri­čar­du vėl ėmė­me vaikš­ti­nė­ti, vis su ten bu­vu­siais sa­va­no­riais iš Aly­taus pa­si­kal­bė­da­mi. Prie rū­mų bu­vo žo­ly­nė­lis, ap­tver­tas STOP juos­ta, su įkal­to­mis len­te­lė­mis „Už­mi­nuo­ta“. Aly­tiš­kių sa­va­no­rių at­si­klau­sė­me, ar ga­li­ma ten pa­sė­dė­ti, ko­jas pail­sin­ti. Jie lei­do. Vi­dur­nak­tį to­liau nuo mū­sų pa­si­gir­do spro­gi­mas, šū­vių gar­sai. Vė­liau su­ži­no­jo­me, kad so­vie­tų ka­rei­vių bu­vo nu­žu­dy­tas vie­nas iš aly­tiš­kių sa­va­no­rių vai­ki­nų. su juo tik prieš va­lan­dą kal­bė­jo­mės, rū­kė­me. Tai bu­vo Ar­tū­ras Sa­ka­laus­kas – pa­sku­ti­nė au­ka už Lie­tu­vos lais­vę.

Per­vers­mas Mask­vo­je su­bliuš­ko, nu­ga­lė­jo Jel­ci­no de­mok­ra­ti­nės jė­gos. Iš Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­to kraus­tė­si oku­pan­tų ka­ri­nin­ki­ja. O Va­ka­rai, at­si­kra­tę bai­mės jaus­mo, ėmė lenk­ty­niau­ti, kas pir­mas pri­pa­žins Lie­tu­vos vals­ty­bę.

Kazys URNIEŽA