Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Se­na sva­jo­nė

Vy­ras pa­sa­ko­jo jau se­niai gvil­de­nęs min­tį kur­ti vers­lą, tik il­gai ne­ži­no­jęs, į ku­rią kryp­tį pa­suk­ti. Pa­sak jo, Plun­gė­je ko tik­rai ne­trūks­ta, tai įvai­rių par­duo­tu­vių. O ko pa­si­gen­da­ma?

„Pa­da­riau, ga­li­ma sa­ky­ti, ty­ri­mą, pa­klau­si­nė­jau drau­gų, pa­žįs­ta­mų, ko jie pa­si­gen­da mū­sų mies­te. Ir vi­si kar­to­jo tą pa­tį – trūks­ta pra­mo­gų, nė­ra kur va­ka­re išei­ti, pra­si­blaš­ky­ti. Bet ta­da ki­lo ki­tas klau­si­mas – ar tas pra­mo­gų vers­las ga­li iš­si­lai­ky­ti to­kiam ma­žam mies­te? Juk kaž­ka­da bu­vo kar­tin­gai – ne­be­li­ko. Gal ne­bu­vo po­rei­kio? Prie „Vi­čiū­nų“ vei­kia bi­liar­do kam­ba­rys. Nu­va­žia­vau pa­si­klau­si­nė­ti, kaip se­ka­si. Bet vien tik nu­si­skun­di­mus iš­gir­dau, kad ne­ver­ta to im­tis, nes žmo­nėms Plun­gė­je nie­ko ne­rei­kia“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Vis dėl­to plun­giš­kio tai neiš­gąs­di­no. Pa­sa­kė sau, kad tie, ku­rie skun­džia­si, grei­čiau­siai kaž­ką ne taip da­ro, pa­si­rai­to­jo ran­ko­ves ir ėmė­si dar­bų. Su­ma­nė įkur­ti pyk­čio kam­ba­rį – erd­vę, kur lan­ky­to­jai spe­cia­liais įran­kiais ga­lė­tų dau­žy­ti in­dus, se­ną tech­ni­ką ir taip sau­giai iš­lie­ti nei­gia­mas emo­ci­jas, ku­rių vi­si ne­šio­ja­mės ma­žes­nį ar di­des­nį ba­ga­žą.

Va­lan­da pyk­čiui iš­lie­ti

Pir­mo­ji už­duo­tis – ras­ti tam tin­ka­mas pa­tal­pas – bu­vo ne­leng­va. Ne to­dėl, kad nuo­mo­to­jus gąs­di­no ne­tra­di­ci­nė Man­to vers­lo idė­ja. Vy­ras juo­kia­si, kad bu­vo la­biau že­miš­kes­nė prie­žas­tis – jis ne­tu­rė­jo jo­kių san­tau­pų sa­vo su­ma­ny­mui įgy­ven­din­ti, tik kas­mė­ne­si­nį dar­bo už­mo­kes­tį. Ne­bu­vo leng­va įti­kin­ti nuo­mo­to­jus, kad po mė­ne­sio ar dvie­jų jau­na­sis vers­li­nin­kas ne­pa­si­pus­tys pa­dų, pa­li­kęs krū­vą įsi­sko­li­ni­mų.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Bet kiek paieš­ko­jus pa­vy­ko ras­ti pa­tal­pas pa­čio­je mies­to šir­dy­je, Se­na­mies­čio aikš­tė­je, rū­sy­je po „Va­gos“ kny­gy­nu, kur tar­pu­ka­riu, re­mian­tis ap­lin­ki­nių pa­sa­ko­ji­mu, vei­kė žy­dų ban­kas.

Pa­tal­pos bu­vo ap­leis­tos ir se­niai ne­nau­do­ja­mos. Nors pyk­čio kam­ba­rys ne­rei­ka­lau­ja di­de­lių in­ves­ti­ci­jų, ta­čiau vis tiek rei­kė­jo ne­ma­žai pa­dir­bė­ti, kad erd­vė bū­tų tin­ka­ma priim­ti klien­tus.

Da­bar atė­ju­sie­ji vi­sų pir­ma iš­klau­so inst­ruk­ta­žo, kaip elg­tis, ką ga­li­ma, ko ne­ga­li­ma da­ry­ti, ap­si­ren­gia spe­cia­lius ap­sau­gi­nius kom­bi­ne­zo­nus, gau­na pirš­ti­nes, vei­do ap­sau­gą, šal­mą. O ta­da be­lie­ka iš­si­rink­ti pa­tin­kan­čią prie­mo­nę pyk­čiui iš­lie­ti – me­di­nę beis­bo­lo laz­dą ar me­ta­li­nį stry­pą – ir im­tis dar­bo.

Pyk­čio kam­ba­ry lan­ky­to­jai gau­na krū­vą įvai­rių dūž­tan­čių in­dų, kar­tais – se­nos tech­ni­kos, te­le­vi­zo­rių, ir va­lan­dą lai­ko vis­kam su­mal­ti į smul­kias šu­kes.

Ki­to­je erd­vė­je ša­lia pyk­čio kam­ba­rio M. Jan­kus įren­gi­nė­ja ki­tą zo­ną – va­di­na­mą­jį pa­bė­gi­mo kam­ba­rį. Ta bus te­mi­nė erd­vė ko­man­di­niam žai­di­mui, ku­rio me­tu da­ly­viai tu­rės per nu­sta­ty­tą lai­ką iš­spręs­ti lo­gi­nes mįs­les, ras­ti pa­slėp­tus daik­tus ir įmin­ti užuo­mi­nas, kad ga­lė­tų iš­trūk­ti.

Šiai erd­vei plun­giš­kis pa­si­rin­ko mo­kyk­los te­ma­ti­ką ir džiau­gia­si iš ug­dy­mo įstai­gų ga­vęs se­nų mo­kyk­li­nių suo­lų, ki­tos at­ri­bu­ti­kos, ku­ri lan­ky­to­jams pri­mins mo­kyk­li­nes die­nas.

Mer­gi­nų pa­mėg­ta pra­mo­ga

Bet grįž­ki­me į per praė­ju­sią Va­len­ti­no die­ną du­ris lan­ky­to­jams at­vė­ru­sį pyk­čio kam­ba­rį. Pa­sak pa­šne­ko­vo, to­kios erd­vės vei­kia Vil­niu­je, Kau­ne ir Klai­pė­do­je, o iš ma­žes­nių mies­tų Plun­gė tik­riau­siai yra vie­nin­te­lė.

M. Jan­kus pa­sa­ko­jo, kad daž­niau­siai iš­ban­dy­ti šios pra­mo­gos atei­na dvie­se: vie­nas pa­pras­tai de­ga no­ru ką nors su­dau­žy­ti, o ki­tas tie­siog bu­vo įkal­bė­tas pa­lai­ky­ti pir­ma­jam kom­pa­ni­ją ir į vis­ką ap­lin­kui žiū­ri ga­na ne­pa­tik­liai.

„Bet to­kiam skep­ti­kui už­ten­ka su­dau­žy­ti pir­mą lėkš­tę ir tuoj at­si­ran­da azar­tas, vei­de nu­švin­ta šyp­se­na. Nors ir nu­skam­bės keis­tai, dūž­tan­čio stik­lo gar­sas, kaip ro­do ty­ri­mai, vei­kia at­pa­lai­duo­jan­čiai. Žmo­nės ži­no, kad čia ga­li pa­si­leis­ti plau­kus ir iš­ban­dy­ti tai, ko nie­kur ki­tur ne­pa­tirs. Be to, po pra­mo­gos ne­rei­kės nie­ko va­ly­ti, tvar­ky­tis, šluo­ti šu­kių – vi­sai tai jau ma­no, ne lan­ky­to­jų rū­pes­tis. Tai ko­dėl gi neat­si­pa­lai­da­vus ir ne­pa­siau­tė­jus?“ – sa­ko pyk­čio kam­ba­rio įkū­rė­jas.

Ir nu­ste­bi­na pri­dū­ręs, kad di­džio­ji da­lis lan­ky­to­jų yra… mo­te­rys. Vien tik vy­riš­ka kom­pa­ni­ja lan­kė­si vos du kar­tus: sy­kį bu­vo atė­jęs pa­pra­mo­gau­ti reg­bio klu­bo „Per­kū­nas“ jau­ni­mas, o ant­rą­kart vy­ru­kų kom­pa­ni­ja nu­ta­rė su­reng­ti čia bern­va­ka­rį.

„Vai­ki­nams duo­du kiek sto­res­nio stik­lo ga­mi­nius, kad rei­kė­tų įdė­ti dau­giau jė­gos, no­rint juos su­dau­žy­ti, o mer­gi­noms – plo­nes­nio. Nes dai­lio­sios ly­ties at­sto­vė šam­pa­no bu­te­lio juk ne­su­dau­žys. Nors… Kar­tą vie­na lan­ky­to­ja ne­ty­čia su­lau­žė beis­bo­lo laz­dą. Ža­du įrė­min­ti ja ir pa­ka­bin­ti ant sie­nos kaip pri­si­mi­ni­mą.“

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Ati­duo­da ne tik se­nas lėkš­tes, bet ir pie­tų ser­vi­zus

Pak­laus­tas, iš kur gau­na in­dų to­kiai pra­mo­gai, Man­tas pa­si­džiau­gė, kad plun­giš­kiai yra ga­na drau­giš­ki ir ge­ra­no­riš­ki – kai su­ži­no, ko­kia veik­la už­sii­ma vy­ras, pa­tys pa­siū­lo se­nų, ne­nau­do­ja­mų in­dų, stik­lai­nių, pie­tų ser­vi­zų, ne­vei­kian­čių te­le­vi­zo­rių.

An­tai vie­nos ka­vi­nės va­do­vai net ap­si­džiau­gė, kai plun­giš­kis iš­si­ve­žė vi­są krū­vą se­nų lėkš­čių ir ge­ro­kai at­lais­vi­no vi­so­kiais se­nais ra­kan­dais už­vers­tą san­dė­liu­ką.

Ir čia pa­si­tvir­ti­na se­na tie­sa: kas vie­nam – šlamš­tas, ki­tam ga­li tap­ti pui­kia prie­mo­ne sa­vo emo­ci­joms iš­reikš­ti, su­si­kau­pu­siai įtam­pai iš­lie­ti.

„Tas skir­tu­mas, ko­kius pa­lie­ku klien­tus pyk­čio kam­ba­ry ir ko­kius ran­du po va­lan­dos… Žmo­nės pa­pras­tai atei­na ne­drą­sūs, su­si­kaus­tę, o išei­na ku­pi­ni ge­rų emo­ci­jų. Tas po­ky­tis man ir yra pa­grin­di­nis at­ly­gis šio­je veik­lo­je. Ne fi­nan­si­nė grą­ža, o žmo­nių emo­ci­jos“, – tei­gia pyk­čio kam­ba­rio įkū­rė­jas.