Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos nuo­tr.

Til­tas tarp Lie­tu­vos ir Ja­po­ni­jos

Drą­siai ga­liu sa­ky­ti, kad šių me­tų XXI a. ne­sku­bė­ji­mo fes­ti­va­lio „Upė“ pa­grin­di­nė ban­ga, ma­nau, bus til­tų kū­ri­mas tarp skir­tin­gų kul­tū­rų, gar­sų, me­džia­gų ir žmo­nių. Iš tie­sų lau­kia neį­ti­kė­ti­nas ir la­bai iš­skir­ti­nis re­gi­nys ant Bab­run­go upės kran­to. Ypa­tin­ga ir sim­bo­liš­ka, kad su­grįž­ta­ma į vie­tą, ku­rio­je 2017 me­tais gi­mė pa­ti fes­ti­va­lio dva­sia. Praė­ju­siais me­tais čia vy­ko būg­nų suo­kal­bis, o šie­met ši idė­ja išau­go į tarp­tau­ti­nį su­si­ti­ki­mą, ku­ria­me mu­zi­ka taps jung­ti­mi tarp pa­sau­lių ir kul­tū­rų.

Šie­met fes­ti­va­lio šir­di­mi taps iš­skir­ti­nis ja­po­nų To­moo Na­gai ir Mo­mo Su­zu­ki due­to I T O N E pa­si­ro­dy­mas kar­tu su lie­tu­vių imp­ro­vi­za­ci­nės mu­zi­kos kū­rė­jais Da­liu­mi Nau­jo­kai­čiu ir Gin­tu Gas­ce­vi­čiu­mi.

Dau­giau apie šį iš­skir­ti­nį pa­si­ro­dy­mą, jo idė­ją ir gar­si­nę ar­chi­tek­tū­rą pa­pa­sa­kos pa­ts me­ni­nin­kas To­moo Na­gai, ku­ris vi­sai ne­se­niai lan­kė­si Plun­gė­je ir ty­ri­nė­jo Bab­run­go upės erd­vę bū­si­mam per­for­man­sui.

„Aš esu mies­tas“

Kaip vi­sa­da, fes­ti­va­lis bus pil­nas įvai­rių pa­tir­čių ir ne­ti­kė­tų me­no for­mų. Bir­že­lį ir lie­pą vyks tris die­nas truk­sian­čios te­ra­pi­nės ke­ra­mi­kos dirb­tu­vės „Aš esu mies­tas“, ku­rias ves dai­lės te­ra­peu­tė ir ke­ra­mi­kė Mo­ni­ka Domb­raus­ky­tė. Dirb­tu­vių me­tu da­ly­viai kurs bend­rą ke­ra­mi­nę Plun­gės mies­to mo­zai­ką – kū­ri­nį, ku­ris taps bend­ruo­me­nės ry­šio, mies­to at­min­ties ir kū­ry­bi­nio bu­vi­mo kar­tu sim­bo­liu.

Fes­ti­va­ly­je lau­kia ir būg­nų dirb­tu­vės su Ma­riu­mi Alek­sa, ins­ta­lia­ci­jos, ku­rias kurs Ie­va Ro­jū­tė, Si­ma Jun­du­lai­tė, Ri­čar­das Ši­lei­ka bei Vik­to­ri­ja Venc­ku­tė, eks­pe­ri­men­ti­niai pa­si­ro­dy­mai ir įvai­rūs gar­si­niai nuo­ty­kiai, tarp jų – Vy­gin­to Strio­gos pro­jek­tas „Black Rain­bow“.

Vie­nas įsi­min­ti­nes­nių fes­ti­va­lio pro­jek­tų, man at­ro­do, bus per­for­man­sas U. Jam bus iš­nau­do­ta na­tū­ra­li par­ko erd­vė ir me­džiai, ku­rių paunks­mė­je pa­si­ro­dys at­li­kė­jos Vil­tė Gus­ty­tė, Lie­pa Gru­šai­tė bei pa­ti ke­ra­mi­kos ins­ta­lia­ci­jos au­to­rė Ele­na Lau­ri­na­vi­čiū­tė. Me­džiuo­se ka­bės Ele­nos su­kur­ti ke­ra­mi­ki­niai ob­jek­tai, o at­li­kė­jos ieš­kos jų skam­be­sio, gau­dys, lies ir iš­ju­dins jų gar­sus, tar­si ban­dy­da­mos pra­kal­bin­ti pa­čią erd­vę. Aš net įsi­vaiz­duo­ju, kaip vi­sa tai skam­bės… O kur dar neį­ti­kė­ti­nas Fla­via Hua­ra­chi bei Au­re­li­jaus Uža­mec­kio due­tas…

Or­kest­rų va­ka­ras

La­bai džiau­giuo­si, kad fes­ti­va­ly­je įvyks pir­mas gru­pės „Lapk­ri­čio 20-osios or­kest­ras“ pa­si­ro­dy­mas Plun­gė­je. Man at­ro­do la­bai svar­bu, kad fes­ti­va­lis at­ve­ria erd­ves to­kiems uni­ka­liems, lais­viems ir drą­siems mu­zi­ki­niams reiš­ki­niams.

Na, o va­ka­rą vai­ni­kuos jau įsi­bė­gė­jęs, au­gan­tis ir vis la­biau be­si­ple­čian­tis Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos or­kest­ras kar­tu su jo va­do­vu Da­liu­mi Nau­jo­kai­čiu. Šie­met or­kest­re pa­si­ro­dys net 38 da­ly­viai, o prie bend­ruo­me­nės pri­si­jun­gia ir pro­fe­sio­na­lūs džia­zo mu­zi­kan­tai – Do­vy­das Stal­mo­kas, Mi­kas Kur­ti­nai­tis, Do­mi­ny­kas Vyš­niaus­kas ir ki­ti.

Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos nuo­tr.

Ma­ne la­biau­siai ža­vi tai, kad šia­me or­kest­re su­si­tin­ka la­bai skir­tin­gi žmo­nės, ta­čiau sce­no­je vi­sa tai tam­pa vie­nu gy­vu mu­zi­ki­niu ju­de­siu.

Dar vie­nas la­bai jaut­rus ir svar­bus mo­men­tas – or­kest­re nu­skam­bės mū­sų kraš­tie­tės poe­tės Lau­ros Lu (Jo­ni­kės) ei­lės, pa­rem­tos Si­mo­no Dau­kan­to pa­ma­ti­ne že­mai­čių kal­bos lek­si­ka. At­vi­rai pa­sa­kius, kai pir­mą kar­tą jas iš­gir­dau, su­pra­tau gal tik ko­kius tris­de­šimt pro­cen­tų, bet li­kau vi­siš­kai ap­stul­bu­si. Lau­ra jas spe­cia­liai kū­rė šiam or­kest­rui, no­rė­da­ma žmo­nėms pri­min­ti, kad XIX am­žiu­je mū­sų kraš­to žmo­nių kal­ba bu­vo ne­pap­ras­tai vaiz­din­ga, tur­tin­ga ir dau­giap­ras­mė.

La­bai no­ri­si pa­dė­ko­ti ir Ar­nui Mi­kal­kė­nui, ku­ris šie­met tie­sio­gi­ne pra­sme su­dre­bins par­ko vi­sa­tą sa­vo būg­nų so­lo pa­si­ro­dy­mu. Su­ži­no­jęs, kad šie­met Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba fes­ti­va­liui fi­nan­sa­vi­mo ne­sky­rė, Ar­nas pa­si­siū­lė tie­siog at­vyk­ti ir da­ly­vau­ti. Va taip. To­kie da­ly­kai tur­būt ir pa­ro­do tik­rą­ją fes­ti­va­lio bend­ruo­me­nę bei žmo­nes, ku­riems svar­bi fes­ti­va­lio idė­ja ir bu­vi­mas kar­tu.

Ir, ži­no­ma, be­ga­li­nis ačiū Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei už ti­kė­ji­mą, pa­si­ti­kė­ji­mą ir pa­lai­ky­mą.

Upė kaip me­ta­fo­ra

Kaip jau mi­nė­jau, fes­ti­va­lio me­tu žiū­ro­vai tu­rės ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti su gar­so me­ni­nin­ko iš Ja­po­ni­jos To­moo Na­gai kū­ry­ba. Čia jis pa­si­ro­dys kar­tu su Mi­na­ko Mo­mo Su­zu­ki due­te I T O N E.

Vie­nas iš pro­jek­tų, ku­riuos T. Na­gai ren­gia fes­ti­va­liui, sie­kia sim­bo­liš­kai su­jung­ti Ja­po­ni­ją ir Lie­tu­vą. Me­ni­nin­ko su­ma­ny­mas pa­pras­tas, ta­čiau pil­nas pra­smių: du būg­nai, vie­nas ap­trauk­tas lie­tu­viš­ku li­no au­di­niu, ki­tas – ja­po­niš­ku šil­ku, iš­dės­ty­ti skir­tin­guo­se Bab­run­go upės kran­tuo­se ir su­jung­ti vie­na gi­ja.

Idė­jos įgy­ven­di­ni­mas pri­klau­so ir nuo oro są­ly­gų, ir nuo pa­čios gam­tos. Me­ni­nin­kas svars­to, kad net vė­jas ga­li tap­ti vie­nu iš šio kū­ri­nio at­li­kė­jų. „Gal­būt inst­ru­men­tu gros vė­jas. O gal jis liks ty­lus. Ty­la taip pat yra ge­rai.“

Ne ma­žiau svar­bi pro­jek­to da­lis – pa­ti upė. To­moo pla­nuo­ja nau­do­ti hid­ro­fo­nus – spe­cia­lius po­van­de­ni­nius mik­ro­fo­nus, lei­džian­čius klau­sy­tis van­dens gar­sų. „Praė­ju­sį mė­ne­sį nau­do­jau to­kius mik­ro­fo­nus eže­re Tai­va­ne. Gar­sai, sklin­dan­tys iš dug­no, bu­vo neį­ti­kė­ti­ni ir ne­ti­kė­ti. Mes taip ma­žai ži­no­me apie tai, kas vyks­ta po van­de­niu“, – tei­gia me­ni­nin­kas.

Fes­ti­va­lio te­ma me­ni­nin­ką su­do­mi­no iš kar­to, nes ja­po­nų kal­bo­je upė tu­ri ir sim­bo­li­nę reikš­mę. „Ja­po­ni­jo­je daž­nai sa­ko­me, kad tarp žmo­nių te­ka upė, kai no­ri­me nu­sa­ky­ti tam tik­rą at­stu­mą ar skir­tu­mą tarp jų, – aiš­ki­na jis. – Kai iš­gir­dau apie fes­ti­va­lį UPĖ, iš kar­to pa­gal­vo­jau, kaip bū­tų ga­li­ma su­jung­ti Ja­po­ni­ją ir Lie­tu­vą per upę.“

Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos nuo­tr.

Vai­kys­tė tarp gar­so ir skulp­tū­ros

T. Na­gai ry­šys su gar­su už­si­mez­gė dar vai­kys­tė­je. Skam­bin­ti pia­ni­nu pra­dė­jo mo­ky­tis bū­da­mas še­še­rių ar sep­ty­ne­rių. Ža­vė­jo ne tiek mu­zi­ka, kiek pa­ts gar­sas ir jo re­zo­nan­sas. Nors mo­ky­tis kū­ri­nių ir ne­pa­ti­ko, vie­nos na­tos skam­be­sio daž­nai pa­kak­da­vo su­si­do­mė­ji­mui su­ža­din­ti. Svar­bią įta­ką tu­rė­jo ir me­ni­nė ap­lin­ka šei­mo­je. Jo tė­vas bu­vo di­zai­ne­ris ir me­džio meist­ras, bro­lis ta­po kal­viu ir ku­ria plie­no skulp­tū­ras, o bro­lio žmo­na už­sii­ma ju­ve­ly­ri­ka.

Uni­ver­si­te­te Na­gai stu­di­ja­vo skulp­tū­rą ir me­ta­lo ap­dir­bi­mą. Tuo pa­čiu me­tu pra­dė­jo gro­ti džia­zą būg­nais ir sva­jo­jo tap­ti pui­kiu džia­zo būg­ni­nin­ku. Ta­čiau il­gai­niui su­pra­to, kad jo ke­lias sly­pi ki­tur. „Pra­dė­jau kur­ti sa­vo inst­ru­men­tus, nes mo­kė­jau dirb­ti ran­ko­mis. Ga­liau­siai skulp­tū­ra ir mu­zi­ka ta­po vie­na kū­ry­bi­ne pra­kti­ka.“

Šian­dien To­moo Na­gai ži­no­mas kaip eks­pe­ri­men­ti­nių inst­ru­men­tų ir gar­so skulp­tū­rų kū­rė­jas. Dau­ge­lį jo dar­bų įkvė­pė Ja­po­ni­jo­je su­kur­tas inst­ru­men­tas „string­rap­hy“, ku­ria­me nau­do­ja­mos sty­gos ir re­zo­na­to­riai. Svar­bi jo kū­ry­bi­nė par­tne­rė yra mu­zi­kan­tė ir poe­tė Mi­na­ko Mo­mo Su­zu­ki. Kar­tu jie su­kū­rė nau­ją inst­ru­men­to ver­si­ją, ku­rio­je tra­di­ci­niai po­pie­ri­niai re­zo­na­to­riai pa­kei­čia­mi šil­ki­niais būg­nais.

„Ori­gi­na­lia­me inst­ru­men­te nau­do­ja­mi po­pie­ri­niai puo­de­liai. Aš no­rė­jau nau­do­ti šil­ką ir iš­gau­ti ki­to­kį gar­są bei ki­to­kią vi­zua­li­nę for­mą“, – pa­sa­ko­jo me­ni­nin­kas.

Due­tas ITO­NE kar­tu ku­ria jau tre­jus me­tus. Da­ly­va­vi­mas fes­ti­va­ly­je UPĖ Plun­gė­je bus pir­mo­ji jų tarp­tau­ti­nė ke­lio­nė.

T. Na­gai sa­ko, kad fes­ti­va­lis UPĖ yra dau­giau nei pa­si­ro­dy­mas. Tai ga­li­my­bė kur­ti ry­šius tarp ša­lių, me­no sri­čių, gam­tos reiš­ki­nių ir žmo­nių. Per upę nu­ties­ta šil­ko gi­ja ga­li at­ro­dy­ti pa­pras­tas vaiz­di­nys, ta­čiau ja­me sly­pi di­de­lė idė­ja – gar­sas ga­li tap­ti til­tu.

Gintarė GUREVIČIŪTĖ
Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė